Naktiniai paukščiai

29.Skrendame...

-Tu jau nuo pat pradžios viską planavai? Štai kodėl man vis kartojai laikytis nuo jo toliau!-Ji žengė pusę žingsnio į priekį ir man rodos jog tuoj pažeisime darbo etiketą, dar labiau.

-Tau laikas gydytis, nieko aš neplanavau. Gali pasiimti tą savo Martiną, aš su tavimi dėl jo ne kovosiu.-Netrukus išgirdome greta mūsų atbėgantį kitą vaikiną, kuris matyt išgirdo kaip rėkiame viena ant kitos.

-Ei! Merginos, gana šūkauti ant viso lėktuvo. Gal išsiaiškinsite, kai grįšite? Mes tuoj pradėsime leisti keleivius. Karina, man reikia tavo pagalbos. Eime.-Jis nusitempė ją į patį lėktuvo galą ir aš vėl galėjau ramiai tęsti savo darbą. Vos tik pabaigiau tikrinti nuėjau į stiuardesėms skirtą kampelį, kur išgirdau Bellos balsą:

-Uoj kaip gerai, kad tu čia, aš jau nieko nespėju. Gali lakūnams nunešti kavos? Neseniai padariau.-Ji nė nesulaukusi mano atsakymo įgrūda man į rankas du puodelius kavos. Žinoma aš nebuvau patenkinta tuo, bet čia mano darbo dalis ir visas dramas reikia palikti išorėje.

-Gerai nunešiu.-Apsisuku ir nueinu iki pačio lėktuvo priekio. Ramiai atidarau duris ir matau vieną Martiną sėdintį savo vietoje. Jis nė nepasuka akių ir spokso pro tą milžinišką langą.-Atnešiau kavą, kur padėti?-Vos tik išgirdęs mano balsą jis pakyla iš savo vietos ir prieina prie manęs arčiau. Jo delnai paima iš mano rankų puodelius ir padeda kažkur šalin.

-O sau atsinešei kavos?-Jis gudriai į mane pažvelgė ir ėmė nužiūrinėti mano akis, kurios lakstė po visą šią kabiną.

-Man nėra laiko gerti kavos. O ypač dabar. Gero skrydžio.-Jau ketinau išeiti kaip jis aplenkė mane ir atsistojo priešai duris, taip užstodamas man kelią. Na ką jis dar sugalvojo? Pagalvojau savo mintyse.

-Šiandien mes grįžtame atgal ir norėjau su tavimi kaip nors atšvęsti tai. Juk neatsisakysi? Pas mano draugą vakare bus vakarėlis. Norėčiau pasikviesti tave kartu.-Jis žiūrėjo į mane su tokia viltimi, kad mane tai tiesiog užliejo.

-Negaliu, manęs Frenkas laukia. Ką aš jam pasakysiu? Mums laikas liautis Martinai, aš nebenoriu tęsti šito cirko grįžusi namo.-Nuleidau akis žemyn, o jis paėmė mano delną ir tvirtai jį suspaudė savo šiltomis rankomis.

-Jis juk vistiek sužinos, kad jam buvai neištikima. Klausyk, pažadu jog jei nueisi su manimi aš daugiau gyvenime tavęs neieškosiu ir mudu užmiršime kas buvo Amerikoje. Sutarta?-Jis pakėlė mano smakrą į viršų, kad aš pažvelgčiau jam į akis.

-Frenkas man atleis, aš tai žinau beveik šimtu procentu, bet vardan tolimesnės ramybės aš sutinku su tavo pasiūlymu. Dabar atleisk, manęs laukia darbas.-Praeinu pro jį ir uždarau už savęs duris. Viduje viskas tiesiog maišėsi ir man net galva ėmė suktis nuo tokio jausmo. Aš nugara atsirėmiau į sieną ir užmerkiau akis, kad nors šiek tiek atsipalaiduoti. Po ilgo skrydžio mūsų lėktuvas galiausiai pasiekė Londono oro uotą. Štai ir pabaiga šios beprotiškos kelionės. Kas laukia toliau, nežinau. Su Karina mudvi daugiau nebesikalbėjome, ji nekentė manęs visa siela. Dar vienu žmogumi mažiau mano gyvenimo knygoje. Ir kas galėjo pagalvoti?

Lėktuvui nusileidus ant žemės visi keleiviai išsilaipino, o galiausiai ir mes visa komanda. Kitų kolegų veiduose žaidė šypsena, o aš buvau giliuose apmąstymuose, kol už manęs neatsirado vienas žmogus, kuris tiesiog mums dar net nespėjus pasiekti oro uosto patalpų sugriebė mane už liemens ir aš vos nenukritau.

-Martinai, ką darai?-Mano veide sužaidė šypsena.

-Ketinai pabėgti nuo manęs? Tau labai nepasisekė, kad esi tokia lėta.-Jis lūpomis lietė mano ausies kraštelį ir pro kūną prabėgo tūkstantis šiurpuliukų. Aš viena ranka apglėbiau jo kaklą ir sustojau.

-Aš niekur nebėgu, bet ir nelaukiu. Geriau sakyk, kuriame gale gyvena tas tavo draugas?-Pajaučiau ant savo kaklo jo lūpas, kurios tiesiog šildė šiuo šaltu rudens metu.

-Pamatysi.-Jis staiga atsitraukia nuo manęs ir sunėręs mūsų delnus nusiveda į priekį. Buvo šiek tiek nejauku eiti su juo susikibus už rankų, o ypač kaip tave stebi pašaliniai kolegos. Dar tas Karinos su Kelu žvilgsniai išvis galėjo į kapus nuvaryti. Laimei mes jų atsikratėme ir tarsi tikra pora išėjome iš oro uosto. Po kelių minučių aš buvau pas Martiną automobilyje su kuriuo važiavome neaiškia kryptimi, na bent jau man. Mieste lijo lietus ir buvo gana apsiniaukęs dangus.

-Čia gyvenant tikrai galima įsivaryti depresiją. Aš noriu atgal į Ameriką, ten buvo šilta ir gera.-Stebiu pro langą lietaus lašelius ir prisimenu savo savaitę trukusį nuotykį.

-Bus dar progų ten nuvažiuoti. Galėsi važiuoti su savo sužadėtiniu medaus mėnesiui. Jei nori galiu pabūti tavo privatus pilotas.-Jis man nusišypso lūpos krašteliu ir aš tik papurtau savo galvą į šonus.

-Ne, ačiū.-Automobilis sustojo prie vieno iš dangoraižio, čia buvo įsikūrę gana prabangūs apartamentai. Nežinau kodėl, bet ėmiau nerimauti ir vos tik man atsidusus išgirdau telefono skambutį. Paėmusi jį į rankas supratau, kad skambina Frenkas. Buvau tokia pasimetusi ir nežinojau ar verta atsiliepti.

-Kas skambina?-Jis pažvelgė į mano telefono ekraną dar prieš man spėjant atsakyti ir staiga tarė.-Neatsiliepk. Vistiek neturi ką jam pasakyti. Grįši namo ir paaiškinsi viską. O dabar lipam.-Nė nespėjau sureaguoti kaip jis išlipo lauk iš mašinos ir aš ant visko nusispjovus pasekiau jam iš paskos.  Mes užėjome vidun ir pakilome liftu į penkioliktą aukštą. Vos tik liftui atsidarius išvydau daugybę žmonių, o triukšmas išvis buvo neapsakomas. Atrodė čia susirinko visas centrinis rajonas.

-Nemaniau, kad bus tiek žmonių.-Spoksojau į vos ant kojų pastovintį  girtą jaunimą.

-Tu niekad nemanai. Nagi eime pasisveikinti su mano senu bičiuliu.-Jis nuėjo į priekį ir aš jam pasekiau iš paskos kaip kokia maža mergaitė. Manęs vis nepaliko prasta nuojauta apie tą jo draugą ir vos tik išvydusi jį iškarto atpažinau. Tikrai, kad senas jo draugas. Jis apskritai turėtų sėdėti kalėjime, kiek paskutinį kartą teko girdėti.

-Martinai, jau galvojau nepasirodysi!-Jie paspaudžia vienas kitam rankas ir jis staiga pažvelgia į mane savo įtartinu žvilgsniu. Aš pasijaučiau labai nejaukiai ir slėpiausi Martinui už nugaros.-O kas čia? Nesupažindinsi?

-O kam? Juk sakiau, kad supažindinsiu tave tik su savo nuotaka. Gaila, bet ji nemano nuotaka.-Jis nusijuokia ir man užsinorėjo kažkodėl jam gerai vožtelėti per sprandą. Savo svajonėse norėčiau jog Frenkas su Martinu pasikeistų rolėmis. Mes taptume neišskiriami per amžius. Žinoma dvasiškai tokie ir esame, bet fiziškai deja ne.

-Supratau. Tai ką gersite? Sulčių ar ko nors stipriau.-Martinui užteko drąsos uždėti ranką man ant liemens ir leistis žemiau.

-Sulčių.-Greitai atsakiau dar jam nepravėrus burnos ir jo delnas nusileido dar žemiau.  Kaip jau buvo aišku jo ranka atsirado labai nevietoje ir aš pajaučiau kaip mano skruostai pradeda rausti.

-Ji turėjo omenyje viskį. Ach...tos ispanės, taip painioja žodžius.-Jis nusišypso vos ne iki dangaus ir suspaudžia mano užpakalį, nuo ko aš jam lengvai trinktelėju iš alkūnės į šoną...