NE GIMINAIČIAI(Baigta)

20. Helovinas

Pow Margo.

Aš išsijungiau savo mobilųjį telefoną ir kuo ramiausiai persikrausčiau pas Piterį. Per visą šį laiką man pavyko pasitempti moksluose ir išmesti Marką iš galvos. 

-Snieguole, nori pyrago?-Jis atidaro mano kambario duris ir aš išvystu jog jo kakta visa pajuodavusi. 

-Tu moki kepti pyragus? Piteri, tu suvoki, kad tu ne vaikinas, o auksas!-Padedu knygas į šoną ir jis man mielai nusišypso. Ant jo pirštų buvo likę šiek tiek miltų ir jis man bakstelėjo į nosį.

-Taip nesąžininga!-Mes pradedame kaip vaikai bėgioti po jo dviaukštį namą, taip gerai, kad čia daugiau niekas negyvena. Esame tik mes. Nubėgu į virtuvę ir pasiėmusi visą pakelį miltų užpilu jam tiesiai ant veido. 

-Viskas Margo, tu negyva.-Jis ima mane vytis, o aš kai tik suspėju užsirakinti vonioje. 

-Piteri nereikia, aš prašau tavęs!-Ir čia aš išgirstu garsų skambutį į duris. Kodėl manyje vyrauja keista nuojauta? Prisidedu ranką prie širdies, ji negali meluoti. 

Pow Piteris. 

Nusivalau veidą ir išeinu laukan. Negali būti ir ką gi pas mus atnešė likimas. 

-Pakviesk Margo.-Priešais mane stovi Markas, kuris kaip visada vaidina labai rimtą ir pasitikinčią savimi rolę. 

-Ne vyresnysis broli, manau tai labai bloga idėja.-Neleidžiu jam užeiti į namą.

-Apkurtai? Aš pasakiau pakviesk ją, arba gali atsisveikinti su savo namu!-Sugriebia mane už apykaklės, matau jog jis tikrai nusiteikęs kovingai. 

-Palik ją ramybėje Markai, man reikėjo ją dvi naktis maitintis raminamaisiais. Žinai kiek jinai verkė? Markai, prašau tavęs, tu neleidi jai kvėpuoti!-Norėjau išsiaiškinti žmogiškai. 

-O aš be jos kvėpuoti negaliu.

-Tu ją myli?-Užduodu klausymą ir iškarto pastebiu kaip jo akys pasimeta. 

-Matai, tai tik trauka. Markai, privalai ją paleisti.

-Eik tu žinai kur!-Vėl jo įsiūtis , kuriame tiek daug pykčio. 

-Ne, tai tu eik ir kuo greičiau iš čia, pakol aš tau neiškviečiau policijos.-Atstumiu jį nuo savęs ir jis neapskaičiavęs jėgų trenkė man į pilvą. 

-Pats prisiprašei.-Trenkia dar vieną smūgį į žandikaulį ir praskelia man lūpą. Išspjaunu kraują, neslėpdamas savo vidinio pergyvenimo:

-Kalės vaikas ir dėl šito mulkio ji lindo po mano mašina.-Po mano žodžių jis suakmenėjo. 

-Pakartok!

-Taip viskas kaip girdėjai, jei mano automobilis laiku nebūtų sustojęs, tavo Margo nebūtų daugiau šiame pasaulyje. Ji norėjo nusižudyti tą naktį, kai tu bučiavaisi su Greise!-Jis mane galutinai užkniso. 

-Ne. Aš netikiu, ji negalėtų.-Susigriebė jis už plaukų, matau kaip stipriai aš jį paveikiau. 

-Markai, ji myli tave taip stipriai, kad dėl tavęs pasiruošusi tapti, bet kuo. Kaip tu nesupranti, kad ji išėjo iš proto. Ko tu sieki? Tiesiog paguldyti ją į psichiatrinę? Susirask sau kitą merginą, tiesiog išeik!

Jo veidas pasikeičia, matyt suprato kokią baisią nesąmonę pridirbo. 

-Perduok, kad aš jos ilgiuosi.-Apsisuka ir nueina link savo mašinos. Jis suspėjo išvažiuoti, kaip į lauką išbėga Margo. 

-Kodėl tu manęs nepakvietei?-Verkia prisiglaudusi man prie krūtinės, o aš glostau jai plaukus:

-Ramiai, nusiramink. Jis nevertas to. Tu jam nereikalinga.-Bučiuoju ją į skruostą, kuris visas šlapias nuo ašarų. Ji angelas, ji nenusipelnė tokio nepagarbaus elgesio su savimi. 

-Aš jį myliu, aš negaliu be jo gyventi.-Rauda taip garsiai, kad aš neįstengiu jos nuraminti, tokio skausmo neaprašysi, bet aš pasistengsiu atšildyti šią merginą, visa savo širdimi. Ji privalo tapti laiminga, kitaip ir būt negali. 

Po kelių dienų

Pow Markas. 

-Taip, su Margo viskas gerai. Nesiįjaudinkite teta Emilia. Ką? Nusprendėt prasiilginti kelionę? Gerai perduosiu.-Numetu telefoną į šoną ir man sukyla noras kažkur gerai trinktelėti kumščiu.

-Velnias!

-Markai, nusiramink.

-Nusiraminti? Aš nemačiau jos dvi savaites, suknistas keturiolika dienų! Aš pasiryžęs uždusinti bet kurį, kad tik dar kartelį  prisiliesti prie jos lūpų.-Mano tokios kalbos iš šono priminė narkomaną. 

-Viskas, Markas papuolė. Jis įsimylėjo mūsų Margo!

-Užsičiaupkit! Ji manęs neverta, taip bus geriau. Aš sugadinau ją. 

-Markai, tu numirsi be jos, tu atsisakei visų merginų. Tiesiog prisipažink, kad įsižiūrėjai ją iki ausų. Ji graži, ji tavo pusseserė,  o ne tikra sesuo. Mes suprasim tave.-Juokiasi tie du idiotai. Ir netrukus aš tariu tai ko pats nelabai supratau:

-Ne, meilės nėra. Tai tiesiog susižavėjimas. Ji susiras geresnį nei aš. Liko tik priprasti, kad mudu gyvename atskirai.-Atsidarau konjaką ir imu gerti, tarsi dešimtmetį negėręs. 

-Ne, Markai taip nieko nebus. O kaip helovino vakarėlis? Tu žadėjai ir beje mūsų Edžio gimtadienis. Viskas apsirenk kostiumą ir varom į klubą.-Atgaivino mano jausmus Adamas, kad aš galėčiau truputėlį atsigauti.

Pow Margo. 

-Piteri, sakyk, na kam mane temptis į tą vakarėlį? Ir kuo aš būsiu?-Sėdime svetainėje ir ginčijamės. 

-Kaip tais kuo? Raudonoji kepuraitė, o aš tavo gelbėtoju!-Įkalbinėja mane vykti į tą vakarėlį. 

-Gerai, bet tik dėl to, kad tavo draugas švenčia gimtadienį.

Pasileidžiu plaukus ir užsivelku gražiausius mano nuomone drabužius. Jie man taip tinka prie veido. Trumpa, raudona suknelė ir dailus makiažas paverčia mane į pačią nepaklusniausią mergaitę. 

-Tu ideali, mano angelėli.-Bučiuoja mane į kakta ir aš lieku patenkinta tokiu prisilietimu. 

Laikrodis rodė beveik pusę aštuonių, užeiname į klubą kur viskas tiesiog mirga. Visi apsirengę skirtingais kostiumais, nežinau kodėl, bet mano širdis nori iššokti lauk iš krūtinės. Noriu eiti link baro pusės, kaip mano žvilgsnis susitinka su pilkojo vilko mėlynomis akimis, jis nori mane pasivyti, bet aš staigiai grįžtu prie Piterio. 

-Kas nutiko? 

-Markas čia!-Slepiuosi už jo, tarsi jis siena. 

-Velniai griebtų, tikra pasaka! Raudonkepuraitė, gelbėtojas ir vilkas. Jūs ką susitarėte? Na ką gi, Margo bėk į mišką!-Juokiasi Markas ir mano ramuma greitai prieina galą. Velnias, šitas vilkas gali padaryti su šia vargše mergina ką tik nori...