NE GIMINAIČIAI(Baigta)

12.5

Pow Margo.

Pagaliau šeštadienis ir man nereikia eiti į koledžą. Po to kas tarp mūsų įvyko, be galo gėda žiūrėti Markui į akis. Buvo beveik vidurdienis, pietūs galiausiai paruošti ir aš jau spėjau pasiilgti savo niekšelio. Įdomu ir kur jis dabar? Staiga išgirstu kažkoks garsus sklindančius iš garažo, matyt vėl tvarko tą savo mašiną. Išeinu laukan ir man į veidą papučia gaivus vėjelis. 

-Sveikas, ką čia darai?

-Meilute, dabar aš užsiėmęs, vėl tas generatorius, jau nusibodo. Ir beje rytoj grįžta tėvas su teta Emilia. Reikia susitvarkyti!-Matau kaip jis guli po mašina ir man pradeda sekti  kantrybė.

-Broliuk, o tu kartais nenori man padėti? Toks didelis namas!-Pasakau visą tai su pakeltu tonu ir jis netrukus pasikelia nuo žemės priartėdamas prie manęs. 

-Nebijai? 

-O ko man bijoti Markai? Tai juk labai paprastas procesas, tu paimsi į rankas skudurą ir mudu abu sutvarkysime visą betvarkę.-Matyt be reikalo aš tai pasakiau, nes jis tuo pačiu metu nusivalo rankas ir iš jo žvilgsnio sprendžiu jog kažką sugalvojo. 

-Ne sesute, nieko nebus. Aš bijau jei kartais mudu liktume dviese tarp keturių sienų, tu labai greitai atsidurtum mano lovoje. O toliau aš nuimu tavo apatinius ir užbaigiu vakarykštį spektaklį.-Jis pakelia mano smakrą ir tarsi žiūri man tiesiai į sielą savo mėlynomis akimis. 

-Markai, kas tarp mūsų vyksta?-Bijau šio klausymo. 

-O pati nežinai? Tu juk norėjai tapti daugiau nei mano seserimi  ir dabar aš tau parodau kitą Marko pusę, todėl jei kartais nori išsaugoti savo tyrumą laikykis nuo manęs kuo toliau. Meldžiu tavęs, Margo.-Jo lūpos liečia mano ausies kraštelį ir aš tą pačią sekundę pajaučiu nekontroliuojamą geismą. 

-Ir ką? Mums nuo šiol net kalbėtis negalima? Aš tau paruošiau pietus, tavo mėgstami makaronai su sūriu. 

-Kokia šeimyniška pas mane sesutė! O gal papietaukime abu?-Jo akys kažkaip keistai į mane žiūri. 

-Žinoma, aš lauksiu tavęs virtuvėje.-Įeinu atgal į vidų ir paruošiu dvi lėkštes. Dainuoju savo mylimą dainą ir netrukus krūpteliu  kai jis atsiranda greta manęs. 

-Kam dvi lėkštės? Mudu pasidalinsime ir viena.-Užsivilko savo juodą maikę kuri puikiai jam tiko. 

-Ką tu sugalvojai? 

-Aš? Nieko! Tiesiog noriu pavalgyti! Nustebink mane Margo.

Man suvirpėjo rankos kai jis taip į mane pažvelgė, tarsi kažko labai laukia. Įdedu maistą į lėkštę ir jis nė neatitraukia akių nuo manęs. 

-Gero apetito.

-O tu nevalgysi? Nagi sesute, kaip senais gerais laikais. Pameni kaip pasisodindavau tave ant kelių ir maitindavau. Eikš mažyle!

-Markai, geriau nereikia. Blogai baigsis!

-O kas gali nutikti? Mes gi tiesiog pavalgysime. Ateik Margo, arba aš tave pasodinsiu jėga.-Jo pirštai suspaudžia šakutę, o aš mėginu nuraminti širdies plakimą. Lėtai prieinu prie jo kaip jis nieko nelaukęs sugriebia mane už riešų pasodindamas ant savo kelių. 

-Kaip skanu.-Paragauja jis makaronų, o su kita ranka palenda man po megztiniu.

-Dabar tavo eilė!-Priglaudžia šakutę prie mano lūpų ir aš jaučiu kaip jo pirštai pasiekė kelnaites. 

-Skanu? 

-Taip, labai skanu.-Mano žodžiai virto dejonėmis, kai jo smilius lietė mano ''vietelę'' . Aš tuo momentu apskritai pamiršau apie maistą. 

-Apibūdink skonį. Kodėl tu dejuoji sesute? Mes, juk tiesiog žaidžiame.-Jis ėmė greitinti tempą žemiau juosmens nuo ko aš tarsi tirpau tiesiai jo rankose. 

-Liaukis, aš daugiau nebegaliu.-Jaučiu kaip tuoj pasieksiu viršūnę, bet jis nesiruošia sustoti ir tą pačią sekundę atsikrato nuo mano megztinio. Lieku su viena liemenėle ir jis ima lūpomis glamonėti mano krūtinę, jo liežuvis daro kažką neapsakomo, aš nebe išlaikysiu, gelbėkit mane...

-Įsivaizduok mudu čia žaidžiame ir staiga užeina tavo mama. Ji veikiausiai pasakytų ''Margo, kaip tu galėjai? Jis juk tavo brolis'' Tau nebūtų gėda? 

-Aš myliu tave. Meldžiu liaukis mane kankinęs!

-Mažute, aš noriu jog tu būtum laiminga. Dabar pakentėk truputėlį ir tau bus be proto gera.-Vėl jo pirštų judesiai ir mano kūnas atsilaisvina. Man visiškai nurovė protą. Kaip stipriai aš dejavau ir jį tai ne juokais sujaudino.

-Papasakok Margo! Kaip tu pati pasieki orgazmą? Aš skaičiau tavo dienoraštyje, kad dažniausiai tu tai darai vonioje. Tu, juk galvoji apie mane?-Jis įkandą man į apatinę lūpą ir aš jaučiu kaip stipriai plaka mano širdis. 

-Ne, tau šito žinoti nereikia. 

-Sesute, jei tu to nepadarysi, aš paguldysiu tave ant šio stalo ir skaudžiai įeisiu savo daikčiuku. Tada tau jau niekas nepadės. Aš noriu žinoti, pasakyk man.-Jis rimtai ėmė manęs geisti ir dar labiau prispaudė mane prie savęs. 

-Aš nusiimu savo liemenėlę ir apatinius, o mano mintyse būna tik Markas. 

-Tęsk, aš laukiu.-Jis žiūri į mane savo hipnotizuojančiomis akimis. Kas dabar bus?

-Aš pasileidžiu vandenį kuris užlieja mano kūną, o vėliau pirštais nusileidžiu į apačią ir galvoju jog tai Markas glamonėja mane savo liežuviu.-Aš visai praradau sveiką protą.

-Saldainiuk, tu taip nesidrovėk. Kas toliau? Ką tu jauti?-Jo lūpos glamonėja mano kaklą, mūsų maistas seniausiai atšalo, o apetitas visiškai dingo. 

-Kūnas tarsi skraido debesimis, o mano siela daugiau nebe priklauso man. Yra tik aš ir Markas, ir mūsų beprotiška aistra.-Jo lūpos jau beveik nusileido iki mano kairios krūties, kaip netrukus staigus skambutis į duris. 

-Velnias!-Markas liko visiškai nepatenkintas. Aš greitai nuo jo atsitraukiu ir imu ieškoti savo megztinio. Kas būtų nutikę tarp mudviejų jei ne tas prakeiktas skambutis į duris? 

-Markai, tu nepamiršai jog šiandien vakarėlis pas Luką?-Tarpdurį stovėjo jo draugas ir plačiai šypsojosi. 

-Taip, aš tuoj būsiu.-Markas į jį žiūri taip, tarsi iš jo atėmė desertą kurio jis beveik atsikando. 

Patraukiu nuo stalo maisto likučius, pirmą kartą aš taip išsigandau dėl savo kailio. Jo draugas laukia lauke, kaip tuo tarpu Markas trumpam sugrįžta pas mane.

-Mes dar neužbaigėm sesute!-Šypteli savo šelmiška šypsena ir išeina lauk iš namų. Na, o aš susigriebiu sau už galvos, mano gyvenimas visiškai apsisuko aukštyn kojomis.