NE GIMINAIČIAI(Baigta)

6.Joks žiemos šaltis nebaisus su tavimi...

Pow Margo.

Mano brolis išvažiavo su manimi nė neatsisveikinęs. Nuostabu, dabar aš jam tikrai tuščia vieta. Kaip man gyventi toliau su visu tuo? Praėjo du mėnesiai ir atėjo šaltasis gruodis, po dviejų savaičių naujieji metai. Visą tą laiką kol Marko nebuvo šalia, aš stengiausi skirti mokslams ir mano pažymiai pasitaisė į gerąją pusę. Mama mano rezultatais niekaip negali atsidžiaugti. Iš dangaus ima kristi pirmasis sniegas, o aš kaip kokia kvaiša ilgiuosi Marko. Po kurio laiko aš susidraugavau su Maksu, tuo pačiu niekšeliu iš turtingos šeimynėlės. Užbaigiu savo matematikos namų darbus kaip namų durys atsidaro ir pro jas įeina dėdė Džeimsas ir mama, jie atrodo gana laimingi.

-Aš gi sakiau, kad reikia pirkti tą eglutę! O tas dar kainą pakėlė.-Jų juokas mane šiek tiek erzino, mano ir taip nervai gerokai pažeisti nuo įtempto mokymosi.

-Margo, kodėl tu tokia liūdna?-Staigiai pastebėjo ji mano nuotaiką ir aš greitai nusprendžiau nutaisyti savo veide šypseną:

-Viskas gerai, mums tiesiog daug užduoda visokių darbų.-Netrukus prie manęs prisiartina dėdė Džeimsas su dideliu maišu saldainių.

-Mama man sakė, kad tapai pirmūne ir ta proga nusprendžiau visiems padaryti staigmeną. Mes važiuosime į kordijeros kalnus. 

-Kokia puiki idėja. Ką manai dukra?-Kreipėsi į mane rūpestingoji mama, į ką aš visai be emocijų atsakiau:

-Važiuokite be manęs, man nepatinka čiuožinėti ant slidžių!-Noriu jau eiti link laiptų kaip jie užrėkia man už nugaros;

-Gaila, Markas nuliūs sužinojęs, kad tu nevyksti. Jis specialiai pasiėmė išeigines, kad tik su tavimi pasimatyti. Atrodo jis turi tau paruošęs staigmeną.-Šie žodžiai buvo tarsi medus sielai. Akyse pasirodė džiaugsmo ašaros, aš jau pamiršau mūsų visus barnius su juo. Taip norisi vėl prisiglausti prie jo. 

-Jis ko nors klausė apie mane?

-Nu žinoma, sakė kutens savo mažąją sesutę visas išeigines. Tai kaip, važiuosi?-Kaip aš mylėjau savo dėdę, jis man tarsi pakeitė tikrąjį tėvą.

-Taip žinoma! Mama, aš tokia laiminga.-Šokinėju iš laimės ir bėgu krautis daiktus. Pasirodo dėdė nusprendė pakviesti ir Maksą su šeima, bet man tai nelabai rūpi, pagaliau aš išvysiu savo Marką. Kaip aš pasiilgau. Pastaruoju metu rašau dienoraštį ir ten išlieju visas savo susikaupusias emocijas. Kiekvieną naktį žiūriu į jo nuotraukas ir įsivaizduoju kaip jis suspaudžia mane savo glėbyje ir niekados nepaleidžia.

Visi lagaminai sukrauti. Naktį mes jau buvome oro uoste. Kur  asmeninis dėdės vairuotojas nuvežė mus į mūsų kotedžą. Lauke tvyravo tikra, šalta žiema. Žmones aplink neslėpė savo šventinės nuotaikos, o aš skaičiavau paskutines sekundes kaip išvysiu savo brolį. Įdomu kuria prasme jis ruošiasi mane kutenti? Kas per mintys sukasi tavo galvoje Margo?

-Na štai atvažiavome-Tarė jis mano mamai. Aš kaip pamišėlė išbėgu iš mašinos ir pradedu bėgti link mūsų namelio, deja aplink buvo ledas ir sniegas todėl nukritau. Tie jau spėjo įeiti į vidų, o aš iki šiol guliu ant to kvailo sniego. Rėkiu jiems, kad sustotų:

-Palaukit manęs! Mama!-Noriu žengti žingsnį kaip mane staiga prirėmė kažkas prie mašinos ir uždengė akis. Labai pažįstamas kvėpavimas glamonėja mano sielą, aš pradedu giliau kvėpuoti nuo tokio išgąsčio. Mes tylime, bet aš žinau jog tai jis. Kaip aš jo ilgai nemačiau, bet nenoriu parodyti silpnumo pirmoji. Kvėpuoju it kiškis papuolęs į vilko spąstus. Jis tarsi įkvepia mano plaukų aromatą, bet nesiruošia sakyti nė žodžio. Galiausiai jo šnabždesys sugriauna tylos sieną tarp mūsų ir aš vos nenualpau vietoje, per daug emocijų mane užpuolė vienu metu:

-Sveika mažyle, tau šalta? Duok aš tave sušildysiu.-Paslenka mano plaukus ir lūpomis švelniai liečia mano kaklą. Jo lūpos glamonėja kiekvieną mano odos lopinėlį ir aš vos laikausi, kad tik neištirpti nuo šio malonumo. Pasisuku veidu į jį ir susitinku su jo žvilgsniu. Dieve...jo akys, aš niekada nenustosiu jų mylėjusi.  

-Melagis! Tu metei mane! Paklausyk, mano širdis sustojo.-Atrodė tuoj apsiverksiu. Jis tik prisiglaudžia mane prie savo krūtinės ir smiliumi liečia mano apatinę lūpą.  

-Aš tiesiog tave saugojau Margo.-Jo pirštai staiga nuima mano kepurę ir ji laisvai krenta ant sniego. Mano plaukus ima kedenti šaltas vėjas. Jis lėtai liečia mano garbanas, tarsi bando traukti mane į kažkokį keistą žaidimą.  

-Argi man gresia pavojus Markai?-Mano blakstienos apsniktos sniegu ir atrodo jis mėgaujasi tokiu vaizdu. Sniegas taip apgaubęs šį kraštą, jog atrodo tapome jo dalimi. Jis priliečia savo lūpas prie manųjų, bet nebučiuoja, tiesiog sekundėlei jas palaiko suglaudęs.

-Bėk mažyle nuo pikto vilko, jis kraustosi iš proto dėl savo sesers, o per naujus metus gali nutikti kai kas baisaus.-Jaučiu kaip jis nori mane pabučiuoti, bet mūsų idilę sutrukdė iš namų išėjusi mama ir dėdė:

-Jūs naujus metus švesit ar ne?-Mes abu nusijuokėme nes esame tokie laimingi vienas kitą matydami. Aš noriu pasikelti savo kepurę nuo sniego kaip netyčia susiduriu su Marku kaktomis.

-Ai!-Jis nieko nelaukęs apžiūri vietą su kuria trenkiausi.

-Labai skauda?-Papurtau galvą į šonus, bet niekaip negaliu grįžti į save po to, kai jis sulietė mūsų lūpas ir lietė jas liežuvio krašteliu. Matyt jis taip pat kartais neapskaičiuoja savo veiksmų?

-Greičiausiai bus mėlynė, nepadės net pudra.-Neskubėdami einame per sniegą kaip jis staiga pakėlė mane ant rankų ir lūpomis palietė vietą kurioje puikavosi mėlynė, tuo momentu dingo visas skausmas, o vietoje jo atėjo gana malonus jausmas.

-Eime saldainiuk, aš sušildysiu tave šiltoje vonioje. Tu, juk leisi savo broliui tave išmaudyti?-Negaliu patikėti, jog tai ne sapnas. Jis čia, aš pasiruošusi bet-kam vardan jo dėmesio ir glamonių.