NE GIMINAIČIAI(Baigta)

17.5

Pow Margo. 

Jis išėjo, tiesiog įsėdo į automobilį ir paliko mane vieną. 

-Margo, čia jis?-Piterio balsas atitraukia mane nuo siaubingų minčių. 

-Taip čia mano brolis. Matai, jam visai nusispjaut ant manęs.-Atrodė, kad tuo momentu širdis suplyšo taip jog net sunku kvėpuoti. Piteris atsuka mane į save ir aš pasimetu jo kerinčiose akyse.

-Jis tiesiog nė nenutuokia kokia tu išties nuostabi.-Netrukus jo lūpos liečia manąsias ir mano protas atsijungia. Noriu pajusti šilumą kuri sklaido mūsų glėbyje. Sekundei mano skausmas dingsta, aš tiek laiko bandau išrinkti šukes iš savo širdies, bet man vis nesigauna. Jo bučinys visai kitoks, jis tarsi mane ragauja, bijo sudaužyti artai sulaužyti. Atsitraukiu nuo jo, tarsi jaučiuosi kalta priešais Marką.

-Ei, ką tu sau leidi?-Jis sugriebia mane už skruostų ir žiūri man į akis. 

-Atleisk, nesusilaikiau. Snieguolė pavogė mano širdį.-Jo lūpos visai arti manųjų ir jis vėl nori padovanoti man tą nepamirštamą bučinį, bet aš jį sustabdau. Visą likusį vakarą jis man pasakojo anekdotus ir aš visai praradau laiko nuovoką. Jo automobilis sustoja prie mano namų ir aš sunkiai atsidūstu, nes visai nenoriu grįžti. Ir vėl širdis, tarsi jaučia Marko artumą, ji priklauso tik jam, prakeiktas kalės vaikas. 

-Piteri, liaukis, tu supranti, kad man tuoj pilvas susprogs nuo tavo nepadorių juokelių.-Nėra jėgų su juo kovoti. Noriu jau atverti duris kaip jis sugriebia mane už rankos ir prisitraukia prie savęs.

-Kažkas ne taip?-Mano balsas dreba, tarsi aš jo bijau kaip ugnies. Jis švelniai liečia mano skruotą, o po to šnabžda man į ausį:

-Mūsų akys vienodos spalvos, lyg mudu vienas kūnas Margo. Ir žinai ką aš pastebėjau? Kai aš tave bučiuoju jos ima blizgėti mažute.-Jo pirštai tokie karšti, bet aš bijau naujo jausmo, kažkaip keistai jis žiūri į mane paskutiniu metu. 

-Man jau metas.-Noriu jau išeiti lauk, kaip jis žvėriškai įsisiurbia į mano lūpas, vėl mano širdis tampa nekontroliuojama, ji tarsi kankinasi tarp mano pusbrolio ir šito niekšelio.

-Aš tau ne kekšė.-Trenkiu delnu jam per skruostą, o jis tik ima juoktis. 

-Margo, aš galiu atšildyti tavo širdį ir padovanoti tiek glamonių, kad tu tiesiog eisi iš proto, gerai pagalvok apie mano žodžius.-Plačiai išsišiepia ir užveda mašiną. Jau beveik pirma nakties ir namuose išjungta šviesa. Grįžtu ir greitai nusivelku savo paltą, galvoje sukasi jo paskutiniai žodžiai. Nesuspėju žengti žingsnio kaip išgirstu gudrų balselį:

-Jis geresnis už mane, visas toks šviesus ir išsipuošęs. Idealus berniukas tinkantis mūsų Margo. Pamenu vaikystėje, kai tu prisižiūrėjai kažkokios animacijos ir įsimylėjai baltąjį princą. Mūsų Margo, tokia romantikė.-Girtas Marko balsas priveda mane iki drebėjimo. Aš suvokiu jog taip lengvai laiptais nepakilsiu, teks jį pastumti nuo praėjimo.  

-Taip, o bučiuojasi žinai kaip? Baigiau tiesiai savo kelnaitėse, reikia užrašyti savo dienoraštyje.-Noriu pakilti į antrą aukštą, kaip jis sugriebia mane už kojos ir pasisodina sau ant kelių. 

-Paleisk mane. 

-Tyliau mažyle. Aš noriu patikrinti ar sugebėsi baigti, jei aš tave pabučiuosiu. Tik surėk ir tavo mamytė iškarto atsibus.-Jo pirštai glamonėja mano lūpas, o aš bandau ištrūkti, bet viskas beviltiška. Markas paguldo mane tiesiai ant laiptų ir ima lūpomis bučiuoti mano skruostą leisdamasis žemiau iki kaklo. Aš praradau savikontrolę, jis atsega mano bliuskę ir glamonėja krūtinę. 

-Markai prašau, meldžiu tavęs. 

-Meilute, aš gi tavo brolis. Leisk man glamonėti savo sesę, aš tavęs nedulkinsiu, pakol pati nepaprašysi, bet tu juk šito nori...-Jis sugriebia mane už kaklo, taip parodydamas savo galią. 

-Egoistas.-Sumurmu per dantis, o pati baigiu save prakeikti už tokį silpnumą. Jis dar nė nepabučiavo manęs, o aš jau buvau pasiryžusi išskristi su juo aukštai tarp debesų. 

-Nagi Margo, pasakyk Markai išdulkink mane! Ir mudu eisime į mano miegamąjį, viso labo trys žodžiai.-Jis dantimis įsikabino į mano apatinę lūpą ir aš pasimečiau šioje malonumo apsuptyje. 

-Tu prižadėjai, kad būsi mano broliu, atstok nuo manęs!.-Iš mano akių išbėgo ašara, jis visai išsikraustė iš proto.

-Mažute, na kam verkti? Mes gi žaidžiame, aš vyresnis brolis rodau savo mažai sesutei kaip reikia pasiekti tam tikrus taškus. Juk šis bučinys tau nieko nereiškia.-Jis sugriebia mane už plaukų ir ima tiesiog kandžioti mano lūpas, pjaustyti jas į mažus gabalėlius, mūsų kvėpavimas susipina baisioje vonioje aistros ir nesiliaunančios kančios.

-O dieve!-Suaimanuoju nuo jo viliojančių lūpų. 

-Prašyk manęs, nes kitaip nieko negausi.-Jis suspaudžia mano krūtį ir aš visai pradėjau kraustyti iš proto. 

-Ne, aš ne kekšė.

-Tikrai? Lažinamės, kad tu atsiklaupsi priešais mane ant kelių ir paprašysi manęs tave padaryti? Aš pamokysiu tave saldainiuk.-Jis prasiskverbia į mano kelnaites savo pirštais ir įeina taip greitai, kad aš automatiškai primerkiu akis. 

-Markai, kodėl? Pasakyk kodėl tu šitaip mane žemini?-Jis užtildo mano dejones bučiniais. Mes taip ir pasilikome ant laiptų tamsoje, o jei mama ar dėdė Džeimsas atsibus? Būtų ne pyragai. 

-Kas ką žemina? Aš tik glamonėju savo mergaitę. Ji juk kiekvieną naktį kiša pirštelius po antklode, nagi Margo, parodyk kaip tu kauki nuo orgazmo.-Jis pridėjo prie savo piršto ir antrąjį, o aš tuo momentu visai praradau baimės jausmą. Tuoj balsas atsivers visu gražumu, nuo tokio maloniai kankinančio jausmo. 

-Tu suknistas kalės vaikas. Sakei, kad ir pirštu prie manęs neprisiliesi, o pats ką darai? Liaukis...-Pasiekiu piką, man taip pasidarė gėda, jis ir vėl laimėjo. 

-Margo, aš tik padėjau tau atsilaisvinti. Kaip rūpestingas brolis aš turiu tave prižiūrėti. Mažutė mano.-Jis suspaudžia mano lūpas savo pirštais, tarsi nori mane nubausti. 

-Tu monstras Markai, žinai, kad aš...-Man taip skaudu, lyg krūtinėje įsmeigtas peilis. 

-Na dar ir apsiverk. Iš kur tau žinot kas vyksta su mano širdimi? Aš nekaltas, kad mylėjau Greisę! O tu mane kaltini už šį silpnumą!-Garsiai užrėkė, mudu niekados negalėsime būti tiesiog brolis ir sesė. Dėl visko kalta ta naktis ir mūsų trauka vienas kitam.

-Tokiu atveju tau geriau išvykti Markai, ir tiesiog mane išmesti iš savo gyvenimo. Patikėk laikas gydo, tu susirasi sau naują žaisliuką seksui!-Mano skruostai blizga nuo ašarų, o jis užlieja savo skausmą butelaičiu viskio. 

-Aš galiu išvažiuoti, kad ir į pasaulio kraštą, bet tu vistiek eisi dėl manęs iš proto saldainiuk.-Jo lūpos liečia mano skruostą ir aš suprantu, kad man jis yra geriau, nei visi tie princai ant baltų žirgų ir jei tik jis man prisipažintų meilėje aš numirčiau iš laimės. Deja taip būna tik pasakose...