Princas

#2

Nepatenkintas pramerkiau savo akis pajutęs bakstelėjimą į šoną. Taip mano dėmesio reikalaudavo tik vienas vienintelis žmogus – Tonis. Jo pilnas vardas Anatonijus, tačiau jo šitaip niekas nevadindavo, dėl man nežinomų priežasčių. Galėjau tik spėti, kad kiti buvo pernelyg tingūs naudoti tokį ilgą vardą arba pačiam berniukui nepatiko jo vardas.

 Priekaištaudamas pažvelgiau į tą, neturintį ką veikti šviesiaplaukį. Jo veidą kaip visada puošė šypsena, kuri kartais imdavo rimtai erzinti.

-          Grėjau, nejaugi ir vėl neisi į lauką ir sėdėsi kambaryje it koks nuoboda? – nusijuokė.

Tas pats klausimas kaip ir kiekvieną dieną. Atsakiau kaip ir visada:

-          Taip, neisiu, - linktelėjau. – O be to, būti nuoboda nėra blogai, - šyptelėjau ir pasirąžęs, vėl užsimerkiau nors ir žinojau kad Tonis niekur nedings. Na, bent jau jo šypsenos nematysiu per savo akių „užuolaidas“.

-          Ei, mums kaip tik reikia vartininko futbolui, be tavęs mes būsime žuvęęę, - nutęsė įkyriai.

-          Ne, - užsispyręs atkirtau.

-          Mergaitė, - burbtelėjo.

Anatoniju mano elgesys erzindavo, tai man jis ne kartą sakydavo. Dėl to mane vadindavo „nuoboda“ ir „mergaite“ ir dar kitais pavadinimais, kurie mane turėjo sunervinti ar išvesti iš kantrybės... Tačiau deja. Mano kantrybė visada buvo pernelyg geležinė, kad leisčiausi sunervinamas tokių vaikiškų užgauliojimų. Kodėl jis su manimi bendrauja? Nežinau.

-          O maniau, kad bent jau šiandien išeisi į lauką, girdėjau atneš laiškus, - ištarė.

Laiškus? Pramerkęs akis, atidžiai pažvelgiau į jį. Kas per velnias? Šiandien juk sekmadienis. Paštas nedirba sekmadieniais ir laiškų tikrai neišnešioja. Išriečiau antakį.

-          Nejaugi manai, kad būsiu toks kvailas? – paklausiau.

-          Tu apie ką...?

-          Šiandien sekmadienis.

-          Ir?

-          Laiškų neneša.

-          Tai tada kaip Bilas sugebėjo gauti laišką?

-          Gal kas nors iš jūsų kompanijos padarė prank? – žinoma, negausiu atsakymo į tai.

Tonis pavartė akimis.

-          Mes turime svarbesnių dalykų negu apgaudinėti dvylikametį, - atsiduso, pamatęs, kad nė velnio juo netikiu, susiraukė. – Klausyk, išeik į lauką ir pats pamatysi savo akimis, kokį laišką jis gavo, - akivaizdžiai suirzęs išrėžė.

Atsidusau. Jeigu bent kartą išeisiu į lauką nieko blogo nenutiks. Nors kiek pamenu, visada kas nors nutikdavo. Tai įgeldavo bitė, tai nukrisdavo ant galvos kankorėžis, tai susimušdavau su kuo ar prasiskeldavau kelį. Pats likimas man kone sakė „Velniop tave, tu sėdėsi kambaryje amžinai“.

-          Na gerai, - sumurmėjau. –  Kur tas Bilis su laišku?