#14

193 24 4
                                    

Mane išmušė prakaitas. Aš pasakiau savo tikrą vardą. Nepraėjo nė viena diena ir aš jau pasakiau savo tikrą vardą. Tai yra... parašiau. Mano širdis trankėsi lyg pašėlusi, jau pradėjau rėkti sau klausimus galvoje, ką darysiu ir ką sakysiu, bet tada supratau... Tas tekstas pranyko, lyg žodis, kurį dabar galiu lengvai neigti. Užsimerkiau. Nusiramink. Grėjau. Nusiramink. Gal tai tiesiog vienas iš tų magiškų daiktų kurie turi vardus... Kokias nesąmones kalbu, aš net nežinau ar jie egzistuoja. Virpančia ranka pamirkiau plunksną vėl į rašalą ir pradėjau rašyti klausimą, jau tuščiame lape.

Kas tu? Kokia būtybe?"

Atsakymo sulaukiau, net dar nespėjus pranyktį mano žodžiams.

Aš esu šešiolikmečio prisiminimas įkalintas dienoraštyje"

Nusiraminau, vadinasi tai nėra žmogus, ne fizinė būtybė, jis manęs neišduos, o jeigu ir norėtų negalėtų. Šyptelėjau, vis dėl to turėsiu su kuo kalbėti šiais mokslo metais ir kitais ir dar kitais, nežinau kiek man čia teks mokytis. Nieko nežinau apie šią mokyklą, bet dabar turiu ko paklausti...

Atleiski, bet ar galėsiu tave naudoti kaip užrašus? Tikiuosi tai netrukdys... "

Žinoma."

Pasijutau kiek pasimetęs, man apie jį galvoti kaip apie asmenybę ar kaip jausmų neturintį daiktą? Perbraukiau pirštu per lapą. Galvosiu apie jį kaip apie draugą nors ir naivu šitaip bus galvoti ypač kai mes net deramai nesikalbėjome. Išpūčiau orą į erdvę ir pamirkęs plunksną pradėjau rašyti tai ką ketinau iš pat pradžių.

Nežinau kur gimiau, nežinau savo tėvų vardų. Atrodo visą savo trumpą gyvenimą gyvenau globos namuose. Stockvelio našlaičių namuose. Turbūt jūs burtininkai nežinote... O gal ir žinote, atleisk, aš nieko apie jus nežinau, visiškai nieko. Na, ten per daugiausiai draugų niekada neturėjau vien dėl savo mergaitiškos išvaizdos ir dailaus veidelio bei uždarumo. Man visada knygos patiko labiau nei žmonės, jos nedarė klaidų, niekada neatsakydavo priešingai. Vis dėl to mane mažesnieji vaikai mėgo, nes mokiau juos skaityti... Nežinau kiek ten buvo tiesos."

Sustojau. Kodėl rašau savo liūdnas mintis? Ar aš norėsiu atsiminti tai? Atsiversti ir atsiminti tai... Bet tiesa buvo tokia. Negaliu meluoti sau čia, o be to man pasidarys lengviau jeigu išsikalbėsiu. Stebėjau kaip surašyti žodžiai lėtai išgaruoja ir atsiranda kiti.

Ar Stockvelio pastatas vis dar toks pats? Kiemas? Ar vis dar yra ola?"

Sumirksėjau akimis. Jis žino apie ką kalbu. Nesitikėjau, kad jis supras, kad jis žinos koks tai pastatas, kad net kieme kur auga daugybė medžių egzistuoja ola apie kurią žino tik nedaugelis.

Apie kuriuos būtent metus tu kalbi? Nežinau kaip ten buvo seniau, bet ola vis dar yra, pamenu kartą vyresnieji atkasė gyvūnų griaučius kurie ten buvo paslėpti... Būtum matęs jų išsigandusius veidus!"

Cha, nejaugi ten atkasinėjimai buvo daromi? Gerai, kad tik gyvūnų griaučius terado"

Nori pasakyti, kad ten yra daugiau?"

Kas ten žino, jeigu gerai pamenu niekas nebuvo pakasęs jokio berniuko"

O ar"

Sustojau rašyti vos tik išgirdau žingsnius, kažkas atėjo į kambarį. Pasukau savo galvą. Ten buvo vaikinas su ilgais juodais plaukais kurie jam buvo iki šlaunų, be to dar plaukai ir akis dengė. Jis ėjo į tą pusę kur buvo mano lova. Kur buvau aš pats. Nejaugi... būsiu užėmęs kažkieno lovą...? Iškart pradėjo kankinti prastos mintys. Vaikinas sustojo. Šalia manęs. Jis į mane žiūrėjo?

PrincasWhere stories live. Discover now