#16

100 15 3
                                    



Plytos... Nesibaigiantis koridorius, deglai ant sienų. Keletas durų. Deja, nežinojau ar praėjau reikiamą kabinetą ar vis dar neatsitrenkiau į jį. Dabar kai pagalvojau, aš išties nežinojau kur einu. Profesorius Severas man nepasakė kur eiti... tiesei, ar į kairę... ar dar kur.

Sustojau. Nebuvo prasmės toliau eiti, o galbūt buvo. Suraukiau antakius, neįsivaizdavau kurioje požemio dalyje dabar esu. Bloga mintis buvo eiti vienam nežinomu keliu... kokia dar mintis, aš net nesusimąsčiau, kad galiu to nerasti! Prikandau lūpą. Vis dėl to man visada pasisekdavo „atsitrenkti' į žmones kurie žino kelią.. Dabar taip pat galiu surasti vedlį, bet šis požemis buvo keistai tuščias. Galbūt jau prasidėjo pamokos? Ėjau susimąstęs, tad nieko keisto... Juk galėjau nepastebėti laiko tėkmės, o laikrodžio nei ant rankos, nei ant sienos nebuvo, tad to patvirtinti nei paneigti negalėjau.

- Valdove! – nuskambėjo jauno berniuko balsas koridoriuje.

Prie manęs pribėgo tas pats šviesiaplaukis garbanius, kuris vakar pasisiūlė padėti man nusirengti. Tiesa nebuvau įsitikinęs, bet tas balsas... Buvo pažįstamas ir kas gi daugiau mane vadins... valdovu? O galbūt ne į mane kreiptasi buvo?

- Pavėluosite į- oi... oi... – pliaukštelėjo jis sau per skruostus. – Man valdovas liepė tavęs šitaip nevadinti, o tai jau padariau... du kartus! – negalėjau suprasti jo intonacijos, laiminga ar drovi? Neskyriau to.

Atrodo berniukas jau norėjo kažką sakyti, bet aš jį pertraukiau.

- Kur Severo kabinetas?

- Ooo.... profesoriaus Sneipo? Jis mane kaip tik su viskuo supažindino!

Nesupratau jo tokio sakinio. Galbūt man nereikėjo jo pertraukti? Turbūt išmušiau šį berniuką iš vėžių, dabar kai pagalvojau, net nežinojau kaip į jį kreiptis. Vis pamirštu paklausti vardų. Prikandau lūpą, o laikiau save daug taktiškesniu... protingesniu. Kaip galėjau save tokiu laikyti? Juk ir vėl buvau pasiklydęs nes neįsidėmėjau kelio! O.. net nepaklausiau. Protingas? Aš? Tai pokštas. Tikrų tikriausias pokštas.

- Šįryt iškilo netikėtų reikalų, tad... kad jau buvau nuėjęs pas jį, jis manęs paprašė tave supažindinti su mokyklos tvarka! Visgi mes esame tame pačiame kurse, tai yra pirmame, - nutraukė mano mintis šviesiaplaukis savo sakiniais. – Papasakosiu tau viską prie stalo, dabar turėtumėme... eiti pusryčiauti, Hogvartso pusryčiai yra patys skaniausi, - patraukė mane už drabužio skverno šypsodamasis.

Neturėčiau būti toks liūdnas. Kas man darosi? Žmogus šalia manęs esantis šypsosi ir yra toks malonus. O galbūt tai pasityčiojimas? Visas šis.... „valdove" ir malonus, džiaugsmingas tonas? Kodėl mano galvoje sukasi tik slegiančios mintys? Na tai akivaizdu... juk kelios pastarosios kelios dien-

- Tavo tyla suprasiu, kaip sutikimą, - tarstelėjo, imdamas mane vesti koridoriumi.

Ir vėl neįsidėmėjau kur esu vedamas, bet jau praradau viltį kokį nors kelią įsidėmėti šiuose painiuose koridoriuose. Verčiau jau susidraugausiu su šituo berniuku, galbūt ir kiti norės su manimi bendrauti, kaip kad tas vaikinas... Alberatis vardu? Kuris mane palaikė Diabolija. Jau geriau tokie draugai, negu visiškai jokių. Ką aš sau galvoju, imu ieškoti naudos drauguose. Išleidau atodūsį.

Netrukus mes atsidūrėme didžiojoje salėje kurioje buvo keturi stalai, virš kiekvieno jų kabojo skirtingos vėliavos. Žalia su sidabriška gyvate viduryje ir užrašu „Klastūnynas", raudona su riaumojančiu liūtų „Grifų gūžta", geltona su barsuku „Švilpynė" ir mėlyna su ereliu „Varno nagas". Aš priklausiau žaliesiems, turbūt, vienam puikiausių koledžų iš visų keturių, nes tada kodėl gi jie taip pyktu dėl mano kraujo? Kad esu žiobaras? Mane ir vėl aplankė niūrios mintys kurias buvo sunku išvyti iš galvos.

PrincasWhere stories live. Discover now