#15

124 19 3
                                    


Man norėjosi klykti iš pykčio. Pykau ant savęs kam buvau toks naivus, toks kvailas ir patiklus. Juk visus šitaip įtarinėjau ir vis vien man nutiko bėda! Mane apgavo. Prikandau savo lūpą, man reikia nusiraminti, mąstyti blaiviai, susitvardyti. Užtenka jau to, kad apsiašarojau vidurį rašymo. Negalėjau savęs suvaldyti. Drebėjau lyg epušės lapas, apkabinau save. Norėčiau, kad dabar kas nors čia būtų, paliestų mano petį, pašauktų vardu ir grąžintų į realybę nes dabar nežinau... Galbūt tai tiesiog košmaras ir aš esu komoje jį sapnuojantis... Galbūt tą dieną gavau iš kamuolio į galvą ir atsitrenkiau į aštraus akmens kampą. Galbūt čia pragaras. Ašaros tekėjo mano skruostais, net nesistengiau jų tramdyti.

Sunkiai atmerkiau savo akis. Jos buvo pilnos traškanų... Užmigau beverkdamas. Atsidusau. Bent jau nebesijaučiu taip beviltiškai. Galiu blaiviai mąstyti. Išsiėmiau traškanas iš akių ir pažvelgiau į dienoraštį kurį buvau apkabinęs lyg kokį pliušinį meškiną. Jis man padės, bet dabar jo nekamuosiu, turiu pats surasti išeitį iš padėties. Pirmiausia man prireiks plano. Žinoma, pats pirmas punktas bus parašyti laišką Alicijui, na iš pradžių man teks surasti pelėdyną, tad tą tai pat įdėsiu prie pirmo punkto. Antras punktas bus... Susirasti šalininkų kol būsiu šioje mokykloje, nes visai nenorėjau tapti patyčių objektų. O daugiau... Daugiau nežinojau ko man reikia, bent jau šią akimirką. Pakilau nuo sofos ir supratau, kad esu be viršutinių drabužių. Nuraudau. Jau būčiau taip ir išėjęs! Greitai apsirengiau ir išėjau pro duris į koridorių.

Pastebėjau kad koridoriuose degė žvakės. Vadinasi jau bus vakaras arba naktis. Pramiegojau visą dieną! Tik aš taip sugebu. Prikandau lūpą, tikėjausi, kad dar nėra taip vėlai ir dar galėsiu nueiti į pelėdyną ar bent jau sužinoti kur jis yra. Supratau tiek, kad šisai turėtų būti aukščiausiame pilies bokšte, bet galiu ir klysti.

Pradėjau eiti koridoriumi žvalgydamasis kas man galėtų padėti rasti reikiamą kelią. Sustojau šalia miegančių paveikslų. Tai buvo ponų paveikslas kurie turėjo žaisti kortomis, dviejų ledi paveikslai kurios užsiėmė gėlių rinkimu ir vieno garbingo riterio paveikslas kuris šiuo metu buvo nulinkęs ant savo žirgo. Atsidusau, negalėjau prisiverti pažadinti miegančiųjų dėl savo kažkokių egoistiškų tikslų, juk galėsiu išsiųsti laišką rytoj. Taip ir padarysiu.

Vos man šitaip nusprendus už nugaros pasigirdo balsas:

- Ponaitis Hetsonas vis dar tyrinėją pilį?

Akimirksniu atsisukau ir pamačiau vyriškį... Tai tas pats profesorius kuris mane lydėjo iki Klastūnyno bendrojo kambario. Severas, atrodo šitaip jį direktorius vadino.

- Galvojau dar spėsiu šiandien nueiti į pelėdyną ir išsiųsiu keletą laiškų, - pasakiau tiesą, nes nemaniau, kad ją reikėjo slėpti.

Profesorius į mane buvo įdūręs akis, jaučiausi nejaukiai. Lėtai nuleidau akis lyg būčiau koks nors nusikaltęs šunytis.

- Nejaugi nebuvo sakyta, kad iki septynių pirmakursiams jau reikia būti Klastūnyno bendrajame kambaryje? – išrietė antakį.

- Ne, sere, - trumpai atsakiau.

Tyla. Turbūt profesorius galvoją ką sakytų. Pažvelgiau į savo batus. Tada į kiek sulamdytą rankovę ir savo glėbyje esantį dienoraštį.

- Rytoj, prieš pamokas, ateik į mano kabinetą, suteiksiu tau visą informaciją kurios tau nesuteikė Klastūnyno prefektai, - pagaliau ištarė tuo savo dūsliu balsu.

Nemaniau, kad šis profesorius bus toks... Geras ir mane apšvies visais Hogvartso reikalais, juk dar šiandien jis buvo kandus ir kone rėkė ant manęs.

PrincasWhere stories live. Discover now