#4

324 24 7
                                    

Eidamas įdėjau laišką atgal į voką ir užspaudžiau...

Ir kur aš nuėjau? Žinoma, kad pas Antonijų!

Jis kaip visada kieme spardė kamuolį su kitais savo bendraamžiais. Žaidė mat futbolą, tam futbolui jie net deramų vartų neturėjo. Vietoj jų buvo tik kažkokios tai lazdos susmeigtos į žemę, kad pažymėtų nuo kurios vietos užsiskaito įvartis. Taigi, net aš nesuprantu kaip tai veikia.

-          Toni! – pašaukiau mojuodamas voku. – Ateik čia!

Jis kaip tik tuo metu spyrė kamuolį ir bam! Kamuolys nuvertė lazdą. Įvartis nebuvo užskaitytas, o tai Antonijui toli gražu džiaugsmo nekėlė.

-          TU! Kokio velnio man TRUKDAI?! – įsiutęs sušuko artėdamas prie manęs. Tie rudi, garbanoti plaukai ir išraudęs veidas nuo prakaito ar pykčio... Šitaip jis buvo panašus į nepatenkinta aviną. Tik ragų trūko.

-          Pats kaltas, nereikėjo Biliui siųsti melagingo laiško, - nepatenkintas pasakiau. – Žinai, už netikrus vilčių suteikimus tau ne-

-          Bloody Hell! Nesiunčiau aš jam JOKIO laiško!

-          Tai tu MAN paaiškink kaip jis jį gavo? – vis dar juo netikėjau.

-          Velniop tave! Aš turiu kitų reikalų! – išrėžė, nubėgdamas atgal į „aikštelę“ kur jo jau nekantriai laukė draugai.

Beviltiška. Su juo tokiais dalykais nepakalbėsi, o ir prisipažinimo neišgausi. Viskas kas man liko daryti, tai nueiti pas vyriausią auklėtoja arba kitaip tariant našlaičių namų direktorę. Galbūt jinai žinos kaip nubausti tą nenaudėlį bei dailiai pasakyti Biliui tiesą apie laišką.

Įėjau pro galines duris, nenorėjau kad mane pastebėtų Bilis praeinanti ir klaustų iš kurgi aš pareinu, juk akivaizdu... Tikrai ne iš penkto aukšto. Kaip bebūtų kaip tik dabar ten ir traukiau. Man teks susidurti su daugybe laiptų, o mano kojos pratusios dažniausiai būti vienoje toje pačioje vietoje nelabai buvo linkusios lipti į penktą aukštą kur beje man beveik nereikėdavo eiti. Kadangi miegodavau antrame aukšte, valgydavau pirmame ir skaitydavau trečiame kur yra maža biblioteka – mano mėgstamiausia vieta.

Kaip bebūtų dabar lipau laiptais aukštyn. Mano kojos po trečio aukšto ėmė pavargti, atrodė lyg tuoj sulūš, tačiau... nesulūžo ir sėkmingai pasiekiau penktą aukštą, nors ir kojos buvo kaip sustėrusios.

Pasukau į kairę pusę, galiausiai priėjau vieninteles duris kurios buvo su sidabrišku užrašu „Direktorės Kabinetas“. Pabeldžiau į duris.

-          Prašom, - pasigirdo moteriškas balsas.

-          Laba diena... atsiprašau jeigu sutrukdžiau... – ištariau įeidamas į kabinetą.

Kambarys nebuvo didelis, sienos buvo nukabinėtos vaikų nuotraukomis, šalia jų buvo laikrodžiai. Net penki! Dar kabinete buvo medinis, nulakuotas stalas. Ant stalo buvo popierių krūvos ir keletas knygų. Šalia jo, patogiame krėsle, sėdėjo senyva, baltapūkė moteriške – mūsų direktorė, kurią vadindavome auklėtoja. Jai buvo septyniasdešimt ketveri ir šioji nė neketina atiduoti savo pozicijos kitiems.

-          Grėjau, kas nutiko? – maloniai paklausė, žiūrėdama į mane per savo didžiulius, keturkampius akinius.

-          Norėjau pakalbėti dėl gauto laiško, - pasakiau ištiesdamas voką, jau ketinau sakyti, kad Bilis buvo žiauriai apgautas tik... Išvydau toki laiminga auklėtojos veidą, kokio niekada nebuvau matęs ankščiau.

-          Kaip tau pasisekė, Grėjau! – suplojo rankomis senutė. – Tu pakliuvai į Hogvartsą! Niekada nebūčiau pamanius, kad kuris nors iš jūsų tenai paklius, oi sveikinu, - šypsodamasi kalbėjo atsistodama iš krėslo ir pripuldama prie manęs bei apkabindama. – Šaunuolis, jau kelis dešimtmečius nei vienas iš jūsų nebuvo gavęs pakvietimo, kaip džiaugiuosi! – ir paleido, suveldama ranka mano plaukus.

-          Bet...

-          Jokių bet! Tokia mokykla yra tikra, ji egzistuoja ir tu mano mielas vaike gavai šį laišką neatsitiktinai, o todėl kad esi tikrų tikriausias burtininkas! – ištarė tokiu tonu kuriam prieštarauti nebuvo galima.

Negalėjau nieko sakyti. Prikandau lūpą. Auklėtoja nemėgdavo kai ją pertraukinėdavo ir kai būdavo bandoma išsisukinėti, tačiau aš visai ne tai norėjau dabar pasakyti! Kodėl iškarto jai nepasakiau, kad Bilis gavo laišką? Aš tikras kvailys!

-          Kodėl toks paniuręs? Nejaugi nenori vykti?

-          Bet aš ne... – bandžiau vėl sakyti.

-          Jokių bet, tu esi mokyklos pasididžiavimas jaunuoli! Mokslo metai ten prasideda jau kitą savaitę, ar bent įsivaizduoji kiek mažai liko iki to? – kone su savimi kalbėjo. – Pala pala... Duosiu tau galeonų iš savo sąskaitos ir slaptažodį, geras vaikas tu... labai geras, neapgautumei manęs, - linksėjo, mosikuodama. – Bėk susidėti daiktų, išvyksi šiandien, šiandien ar girdi?

Jaučiausi lyg kokiame košmare. Burtininkai juk neegzistuoja! Direktorė turbūt eina iš proto! Nors... Kaipgi tada ji žinojo mokyklos pavadinimą? Hogvartsas. Taip tikrai šitaip ta mokykla vadinosi. Galeonai kas tai? Kodėl mano protas man neleidžia panikuoti? Po velniais. Nejaugi tie paistalai apie burtininkus yra tiesa? O jeigu direktorė ir siuntė tą bjaurų laišką? Tai tada ji būtų iškart supratusi, kad jis Biliui skirtas... Argh!

Kaip gerai, kad nepastebėtas kone akimirksniu atsidūriau pas save kambaryje... Nebūčiau galėjęs pažvelgti Biliui į akis, juk vietoj jo direktorė išsiųs mane į burtininkų mokyklą. Man vis dar buvo sunku tuo patikėti. Dėl to nebuvau pernelyg patenkintas.

Susiradau šiokia tokia kuprinę į kurią susidėjau savo mantą – dvejus džinsus, trejus marškinius, megztuką, kojines, apatinius, tą nelamtajį laišką ir Didžiosios Britanijos istorijos knygą. Daugiau kaip ir nieko neturėjau, o turbūt ir nereikėjo.

Tylėdamas žiūrėjau į kuprinę. Galvoje kirbėjo tiek daug klausimų, negalėjau nė įsivaizduoti kas ten per  mokykla bus, net nežinojau kokios yra paprastos mokyklos. Mums – globos namų vaikams nebūdavo progos eiti į mokyklą, mus visko mokydavo auklėtojos ar kiti vyresni vaikai. Aš jaunėlius mokydavau skaityti... Įdomu ar jie be mano raginimo vis dar ims knygas į rankas? Išvis kodėl tik aš gaunu progą eiti į mokyklą? Tai taip neteisinga. Jie visi yra puikūs vaikai. Kodėl negali vykti ir visi kiti? Juk galėtų gauti laiškus! Tada man nereikėtų šitaip graužtis, kad esu vienintelis per „kelis dešimtmečius gavęs pakvietimą “ kaip kad auklėtoja sakė.

Atsidusau. Šiaip ar taip tai ne mano laiškas, pasakysiu viską direktorei... Nors... Ar Biliui viskas būtų gerai ten? Juk turbūt toje įstaigoje bus daugybę blogų vaikų, kurie iš jo tyčiosis. Tad gal vis dėl to būtų geriau man vykti vietoj jo...? O kas tada juo pasirūpintu čia? Draugų turi bet... Užsimerkiau. Bilas gaus kitą laišką ir atvyks į Hogvartsą tai pat, ten sutiks mane ir viskas bus gerai. Buvau užtikrintas, kad gaus, kadangi jis jau yra visose sąrašuose mokyklos, jeigu tokie išvis yra. O jeigu negaus...? Papurčiau galvą. Pasirūpinsiu, kad gautų. Nežinau kaip.

-          Grėjau, ar jau pasiruošei? – iš už durų pasigirdo direktorės balsas.

-          Taip, tuojau ateisiu, - ištariau, užsimesdamas kuprinę ant pečių ir išeidamas į koridorių kur manęs jau laukė auklėtoja.

Ji mane įdėmiai nužvelgė. Turbūt apsvarstė ar nepadarysiu gėdos atsinešdamas į mokyklą tokią varganą kuprinę. Tačiau moteriškė nieko nesakė, tik drąsinamai nusišypsojo.

-          Eime, - tarstelėjo nueidama koridoriumi, aš nuėjau paskui.

Netrukus priėjome... Koridoriaus galą. Pačią galinę sieną.

Nejaugi direktorė juokus krečią? Prikandau lūpą. Galbūt vis dėl to ji žino, kad tai buvo Bilio laiškas ir tiesiog norės man pasakyti kokį nors moralą? Kad blogai yra meluoti... tik.. aš nė nespėjau pasakyti tiesos. Na, bet turbūt ji į tai neatsižvelgs ir gausiu šveisti tualetus su dantų šepetukų visus metus. 

PrincasWhere stories live. Discover now