#11

246 22 2
                                    

Mes lipome laiptais, jų turėklai buvo mediniai, o aplink juos buvo apsisukę vijokliai, lyg vyšnios. Buvo keista šitaip lipti... nežiūrėjau sau po kojomis, bijodamas nukristi, o tiesiog buvau įsmeigęs akis į vedlio nugarą, eidamas paskui, karts nuo karto akimis nukrypdamas į salę. Keista. Turbūt man pasirodė, bet visi ten buvę žmonės sekė mus akimis...

Užlipę į antrą aukštą, pasukome į koridorių... Ten visos durys buvo medinės, o ant jų išraižyti gėlių ornamentai, kaip ir ant stalų. Mes sustojome šalia durų kurios turėjo gludo ir rožės raižinius. Alicijus palietė mano ranką, paėmė ją. Pažvelgiau į mūsų rankas.. Kodėl? Kodėl jis mane liečia? Kodėl mes būsime viename kambaryje? Ar jis man nieko nepadarys? Pradėjo tokie klausimai kilti galvoje, bet turbūt jau per vėlai, nes dabar jau nieko nebegalėsiu padaryti, o gal net nereikės nieko daryti, juk jis buvo toks malonus. Vaikinas nieko nesakęs palenkė durų rankeną ir mes įėjome į kambarį.

Skausmas. Man skauda visą kūną, jį tiesiog gėlė. Tai pirmas dalykas kurį suvokiau. Lėtai pramerkęs akis, išvydau šviesą, tokia ryškią, kad nuo jos turėjau prisimerkti, bet... netrukus pamačiau lubas, išlenktas, gilias. Kur aš esu...? Tai juk negali būti mūsų kambarys... Ar gali? Pasukau savo galvą į šoną. Pamačiau tuščias lovas, su balta patalyne. Pasukau galvą į kitą pusę. Tas pats, tik toje pusėje, pačiame gale buvo durys ir dvi lentynos. Tai panašu į ligoninę, labai tuščia ligoninę, tačiau galiu ir klysti, juk niekada nebuvau tokioje. Pabandžiau atsisėsti, bet mano kūną nusmelkė dar didesnis skausmas. Užsimerkiau. Atsimerkiau. Pakėliau savo ranką, man ją skaudėjo tai pat, bet bent jau sugebėjau ją pakelti sau prieš akis. Ji buvo subintuotą, aprišta, bintas buvo raudonas nuo kraujo, tiesiog paskendęs jame. Kraujyje. Tai mane šokiravo. Ar tai mano kraujas? Buvau sustingęs, išsigandęs, jaučiau kaip mane išpylė šaltas prakaitas, lyg pamačius vaiduoklį, bet mane ne tik tai gąsdino. Mane varė į paniką tai, kad nežinojau kaip tai nutiko, kaip čia atsidūriau, kas tai man padarė, nežinojau kaip mano likęs kūnas atrodė. Kur Alicijus? Kur visi tie žmonės? Kur jie? Ar tai jie man tai padarė? Nežinojau. Ar sugriuvo tas namas? Ar kažkas mus užpuolė? Kodėl Alicijaus nėra šalia? Kodėl aš nieko neatsimenu? Tuščia. Tuštuma. Juoda. Kur aš buvau? Atrodo pamečiau savo mintis kažkur, nepamenu kur. Man skauda galvą.

-          Ar čia kas nors yra...? – tyliai išlemenau, norėjau garsiau, bet nepajėgiau. – Ar čia kas nors yra? – dar kartą paklausiau šio kambario sienų. Nesulaukęs atsakymo, užsimerkiau vėl.

Pasigirdo žingsniai, greiti, jie vis artėjo. Kol galiausiai sustojo prie mano lovos. Šiltas delnas buvo uždėtas man ant kaktos. Pramerkiau savo akis.

-          Kaip jautiesi? – paklausė manęs moteriškas balsas.

-          Man viską skaudą... – tyliai ištariau. – Mano ranka...kruvina...Negaliu pajudėti...

Moteris atsiduso. Kažką sumurmėjo, turbūt kaip baisiai atrodau ir kaip gi su manimi šitaip galėjo kas nors pasielgti.

-          Kas...kas su tavimi šitaip?

-          Nežinau...nepamenu.... – sumurmėjau, nenorėjau galvoti apie tai, nes mane tai būtų išvarę iš proto, būčiau nusirovęs visus savo plaukus, o kad tik būčiau galėjęs pajudėti... – Kur aš?

-          Hogvartse, Bilai, tu Hogvartse, - atsakė man.

Hogvartse... Nepamenu ten vykęs, taip... mano tikslas buvo tenai nuvykti, bet... Nežinojau kaip, bet kažkaip tai čia patekau...Vietoj Bilio.. Taip, aš nesu Bilas... Jie nežino kad tai melas, arba ji. Kiek jų yra? Nežinau. Nieko nežinau apie šią mokyklą... Tik kad ji turi didžiulę palatą... Ir kad į ją eina burtininkai. Džiaugiausi, kad vis dar atsimenu savo planą ir kodėl aš čia turėjau būti...

-          Kas man nutiko...?

-          Tu.... Nepameni? – jaučiau nuostabą balse.

-          Ne... – tiesiog iškvėpiau šį žodį.

Atsakymo nesulaukiau, turbūt moteris dvejojo ar man reikia tai sakyti. Ji atsiduso, taip nieko ir nepasakius ji pradėjo nurišti kruviną bintą nuo rankos. Pamačiau, kad mano ranka visiškai sveika, nėra jokios atviros žaizdos tik... keletas randų ant riešo, kurie jau buvo užsitraukę. Man palengvėjo, nemaniau, kad būčiau ištvėręs jeigu tenai būtų buvus atvira, kraujuojanti žaizda.

-          Ar gali atsisėsti? – paklausė manęs.

-          Pabandy...siu...- sukuždėjau, atsirėmiau rankomis į lovą ir pasislinkau, susiraukiau iš skausmo, bet prisistūmiau  prie lovos atlošo. Lėtai alsavau.

Seselė, maniau, kad ji seselė, nes moteris dėvėjo tokius drabužius kaip, kad seselės dėvi. Ji paėmus nuo stalelio, kuris buvo šalia mano lovos, buteliuką, atsuko jį ir įpylė į šaukštą.

-          Išsižiok.

Paklusau ir ji įdėjo šaukštą su skysčiu man į burną. Jis buvo kartaus skonio.  Nurijau skysti. Man  davė du didelius šaukštus to skysčio. Vos man nurijus juos, ji paėmė kitą buteliuką nuo stalelio ir parodė man.

-          Tau reikės išgerti jį visą, per kelias valandas... Tada skausmas praeis, - paaiškino moteris. – bet ne dabar, po valandos.

Aš linktelėjau. Neturėjau ką pasakyti, juk negalėjau sakyti, kad negersiu... Ir negalėjau klausti ar nėra pašalinio poveikio, tiesa pasakius, man dabar net nerūpėjo pašaliniai vaistų poveikiai. Norėjau atsikratyti to skausmo kuo greičiau. Išleidau atodūsį. Užsimerkiau ir nė nepastebėjau kaip nugrimzdau į miegą.

PrincasWhere stories live. Discover now