#5

257 19 3
                                    

Moteriškė išsitraukė iš po savo švarko lazdelę. Taip, lazdelę, o ne šiaip kokią medžio šaką. Su ta lazdele ji bakstelėjo į sieną tris kartus ir... Vaje! Tuščioje sienoje, pradėjo ryškėti durų kontūrai. Po keleto sekundžių pasimatė, kad tai ąžuolinės durys, ant kurių buvo išraižytas erelis išskleistais sparnais, kuriam ant galvos buvo erškėčių vainikas uždėtas. Paukštis raižinyje atrodė didingas, o tai durims pridėjo grožio.

Auklėtoja pamojo lazdele ir durys atsidarė. Nieko nelaukdama moteris įėjo į apšviestą kambarėlį. Man vis dar buvo sunku patikėti tuo kas ką tik atsitiko. Gal aš kartais...? Sapnuoju? Nes... Juk.. Neįmanoma. Tiesiog neįmanoma šita...

-          Grėjau, nagi, - paskubino mane.

Sumirksėjau akimis, lyg pabudęs iš apmąstymų karalystės ir tai pat įėjau į žvakėmis apšviestą kambarį.

Kambariukas buvo mažas, be langų... Ant sienų ir ant grindų buvo kilimai su išsiuvinėtais žvėrimis kurių niekada nebuvau matęs. Štai ten, ant to vieno iš kilimų buvo arklys, su žmogaus liemeniu ir galva... Ant kitos sienos kabėjo kilimėlis su undinėmis... bet jos visai nebuvo panašios į tas gražias, nuostabias, ilgakases undinėles iš Hanso Kristiano Andersono pasakos. Tos ant kilimo atrodė tiesiog bjauriai - gleivėtos, su žuviškomis akimis ir ryklio dantimis. O stovėjau aš ant kilimo kuriame buvo pavaizduoti sparnuoti, balti žirgai. Atitraukęs savo akis nuo kilimų, pastebėjau, kad priešais mane yra didelis, akmeninis židinys ant kurio viršaus buvo daugybė maišelių. Man bežiūrint vieną iš jų direktorė pagriebė ir įdavė man.

-          Štai čia yra penkiasdešimt galeonu, su jais tu nusipirksi visko ko tau reikia, - paaiškino man. – Tau grąžą gali atiduot su sikliais ir knutais, jie tai pat yra pinigai, - pridėjo. – Saugok pinigus kaip savo akį, jaunuolį, antraip tu būsi žuvęs, - pagrumojo pirštu man prieš nosį moteriškė.

Aš tik linktelėjau ir įsikišau maišelį sau į kišenę. Turbūt tie pinigais atrodo visai kaip svarai, nors iš maišelio sunkumo, galėjai pamanyti kad ten vien tik monetos ir jokių popierinių pinigų. Keista, nejaugi aš vykstu į užsienį...? Atrodo tik dabar pradėjau kaip reikiant jaudintis. Viskas yra tikrą. Aš išvykstu į mokyklą kuri velnias težino kur yra. Gal net nemokėsiu susišnekėti su ten esančiais žmonėmis...

Kol šitaip aš galvojau, direktorė jau spėjo surasti dar vieną maišelį ir jį atrišus ištiesti man. Maišelyje buvo blizgantys milteliai. Įdomu kam jie skirti?

-          Pasemk miltelių... Ženk į židinį, - sukomondavo.

Ar tai... Sprogmenys? Girdėjau, kad esama tokių miltelių kuriuos deda į fejerverkus ir BUM! Tačiau auklėtoja šitaip su manimi nepasielgtu. Tai tiesiog nebūtų įman... Ne... Viskas yra įmanoma. Jeigu jau šios durys pasirodė iš niekur, tai kodėl gi direktorė manęs nesusprogdintų? Užsimerkiau. Per daug galvoju. Atsimerkiau ir žengiau į židinį. Atsisukau į direktorę.

-          Pasemk miltelius ir kai juos sviesi žemyn sušuk „Skersinis skersgatvis“, - dar viena komanda man buvo duota.

Visa ši padėtis man pasirodė siaubingai juokinga. Kas bus iš to? Susprogsiu? Ar čia koks stebuklingas keliavimo būdas? Gal atsiras kokia skylė? Kas tas Skersinis Skersgatvis? O ar direktorė manęs nelydės? Būsiu visiškai vienas. Jau būčiau to klausęs, bet atsiminiau. Man greitai bus keturiolika. Jau esu suaugęs, todėl man nereikia palydos... O dar tie klausimai kurie man kilo. Juokinga. Pasėmiau miltelių.

-          Skerstigatvis! – ir sviedžiau miltelius į žemę.

Akimirksniu mane apgaubė žalios liepsnos ir kambarys pranyko, kartu su direktore. Ausyse siaubingai ūžė, o tamsoje sukausi lyg pagautas uragano kol galiausiai pajutau kaip į šaltas grindis atsitrenkiau ir nuslydau. Pabandžiau stotis... tik auč. Mano galva atsitrenkė į kažin ką. Stalas. Buvau po stalu. Išropojau iš po jo ir atsistojau. Sumirksėjau. Nusivaliau suodžius nuo savo drabužių. Patikrinau ar kišenėje vis dar turiu ryšulėlį ir apsižvalgiau. Buvau senoje dulkėtoje krautuvėje, kurioje buvo daugybė lentynų, spintų, spintelių ant kurių buvo sudėti keisčiausi daiktai, stiklainiai su juose plaukiojančiais padarais, blizgantys vėriniai su kryžiais, rankos, organai. Įvairių galvų čia buvo pilną. Jos atrodė kaip tos kurias buvau matęs knygų piešiniuose. Jos buvo aptemptos sena oda, išdžiuvusiomis akimis, pravertomis burnomis. Šalia manęs kaip tik viena kaukolė ir buvo. Perbraukiau su pirštu per ją. Šalta. Kraupi. Tai mane keistai sužavėjo. Šyptelėjau, būčiau norėjęs ištyrinėti šį kambarį, tačiau... Papurčiau galvą. Negaliu čia ilgiau pasilikti. Turbūt patekau į kažin kokią parduotuvę, nes juk Skerstigatvis yra gatvė. Bent jau aš šitaip maniau. Nėriau pro duris į lauką ir.. Nutirpau.

Tai toli gražu nebuvo panašu į Angliją, kurią buvau pratęs matyt. Visi buvo su juodais, tamsiais apsiaustais, smailiomis skrybėlėmis. Parduotuvių vitrinos buvo nusėtos keistais daiktais, panašiais į tuos kuriuos ką tik mačiau, o krautuvių  pavadinimai man visiškai nieko nesakė, žmonės ėjo pro mane mestelėdami keistus žvilgsnius lyg aš čia nepriklausyčiau. Taip ir buvo. Aš čia buvau visiškas ateivis, apsivilkęs juodą megztuką, džinsais ir sportbačiais. Taip jau nutiko, kad vis dėl to prie manęs priėjo kažin kokia moteris,  toli gražu, ne su gerais ketinimais.

-          Ar pasiklydai, mielasis? – paklausė manęs šioji kraupiai šypsodamasi. Jai trūko keletos dantų. O ir atrodė kaip visiška bjauri, susivėlusi ragana.

-          Ne, ne, viskas gerai, - nusišypsojau apsisukdamas ir jau ketindamas eiti, bet toji pati moteris mane pačiupo už riešo.

-          Kur taip skubi? Aš tau padėsiu, - toliau meiliai kalbėjo.

-          Man tikrai nereikia jūsų pagalbos, - ištariau, aišku, kad melavau, nes aš nė neįsivaizdavau kur esu, kokiame mieste ar kvartale. Bent jau žinojau, kad čia yra Anglija, nes supratau kas kalbama, bet su šia bjaurybe aš tikrai nenorėjau eiti, jeigu mane ko nors išmokė globos namų auklėtojos tai, kad nepasitikėti nepažįstamaisiais ir ypač kurie šitaip lenda į akis. Ir vis dėl to moteris nė neketino paleisti mano riešo. Traukiausi nuo jos kaip tik įmanydamas, kol galiausiai atkirtau ranką ir pasileidau bėgti, nė nežiūrėdamas kur. Kol   atsitrenkiau į... berniuką. Šviesiaplaukį berniuką. Kuris buvo maždaug mano amžiaus.

PrincasWhere stories live. Discover now