#13

193 25 8
                                    

Vos pasigirdus šiam žodžiui, atmosfera tapo nejauki, daug nejaukesnė negu buvo prieš tai. Galėjau jausti direktoriaus nepatiklų žvilgsnį  į mane, lyg nebe būtų tikėjęs nė vienu mano pasakytų žodžiu. Nieko nesakęs, juodaplaukis nutraukė kepurę nuo manęs ir vėl padėjo ten iš kur paėmęs.

-          Severai, palydėk jį į Klastūnyno bendrąjį kambarį, - pavargusiu balsu ištarė direktorius.

-          Žinoma, - linktelėjo taip vadinamas Severas.

Ir mes... Profesorius ir aš, išėjome iš direktoriaus kabineto, taip tariant nusileidome liftu. Juodaplaukiui aš nepatikau, tai jaučiau, o dar ir girdėjau... Atrodo patekau į patį prasčiausią koledžą iš visų, nors ir nežinau kuo jie skiriasi. Būčiau to paklausęs, bet mes taip greitai ėjome, kad bet koks klausimas mane būtų privertęs gerokai atsilikti. Prikandau lūpą, o ta kepurė.. Ji sakėsi skaitanti mano mintis, vadinasi ji žino ką aš slepiu. Savo vardą, pavardę, metus... net tai kad buvau įviliotas į tą viešbutį. Vis dėl to nežinau ar Alicijus tai padarė specialiai, neturiu pagrindo juo pasitikėti, juk net nežinau kiek jam metų ir kas jis toks, ir ar tikrą savo vardą man pasakė. Ką jis man padarė.. Ką jie man padarė toje patalpoje? Dėl ko jaučiau tą skausmą? Kaip atsiradau Hogvartse? Tiek daug klausimų... Net nepajutau kaip atsitrenkiau į mokytoją. Jis žybtelėjo į mane akimis.

Mes stovėjome prie plytų sienos. Požemyje apšviestame žvakių šviesos. Buvau taip paskendęs savo mintyse, kad net nepastebėjau kada spėjome čia nusileisti. Velnias. Vadinasi nežinosiu kaip čia ateiti. Turbūt pasiklysiu painiose mokyklos koridoriuose, bus stebuklas jeigu pirmiau nenukrisiu nuo besisukančių laiptų.

-          Tai įėjimas į Klastūnyno bendrąjį kambarį, slaptažodis „Grynakraujis", - pasakė.

Jau ketinau ištarti slaptažodį ir pažiūrėti kas atsitiks, tačiau buvau sustabdytas karčių žodžių.

-          Jeigu prarasi bent vieną tašką,  Bilai Hetsonai, išmesiu tave iš šios mokyklos.  Mažiausiai trokštu, kad po Hogvartso sienas valkiotųsi tokie bjaurybės kaip šikšnosparniai. – išrėžė.

Išmes mane iš mokyklos? Maniau tai gali tik direktorius. Šikšnosparniai... Nejaugi taip vadinami draugijos nariai kuriai priklausau? Man atsirado daugiau klausimų, o atsakymų nematyti.

-          Atsiprašau, bet...  Ar man reikės šiandien eiti į pamokas? – uždaviau klausimą į kurį vedlys turėjo atsakyti... Juk vis dėl to aš mokykloje.

-          Būtų mano valia, jau dabar sėdėtum pamokose, tačiau madam Pomfri primygtinai reikalavo tavęs šiandien neleisti į pamokas, - atsiduso.

Sulaukęs atsakymo, susiruošiau paklausti dar vieno klausimo, tačiau...

-          Tikiuosi tau čia patiks, - pratarė, tai toli gražu nebuvo nuoširdus palinkėjimas ir apsisukęs nuėjo koridoriumi.

Nespėjau paklausti dar vieno nereikšmingo klausimo. Pasisukau į sieną ir sukuždėjau slaptažodį. Vos jį ištarus plytos pradėjo trauktis ir priešais mane atsirado įėjimas į kambarį, nėriau į vidų ir už manęs vėl atsirado plytų sieną.

Man į nosį trenkė dūmų kvapas, nusikosėjau, Visas kambarys buvo paskendęs dūmuose, per juos galėjau įžiūrėti degantį židinį, žalias lempas ir tokia pat spalva liepsnojančias žvakių liepsnas, tai pat stalus, fotelius ir kėdes ir siluetus tų... Kurie buvo kalti dėl tokio milžiniško dūmų kiekio.

-          Vincentai, kažkas grįžo, - pasigirdo merginos šnipštelėjimas.

-          Rosa niekas negalėjo grįžti, juk dar pamokos nesibaigė, - pasigirdo vaikino balsas.

PrincasWhere stories live. Discover now