A Little Strange

2.12

#Katherine pov.#
Mačiau viską, kas nutiko vestuvėse. Todėl, vos tik Harry išvažiavo iš ten, sėdau į savo automobilį ir nuvažiavau paskui jį. Nespėjau pasivyti jo, kai jis greit nubėgo savo laiptine ir užsidarė namuose. Buvau pikta ant Louis, kad taip įskaudino Harry.
Palaukusi kelias minutes prie durų, išdrįsau pasibelsti. Nė garselio. Pasibeldžiau garsiau, bet vis tiek niekas durų neatidarė.
Paklibinau rankeną, ir, kaip nekeista, durys buvo neužrakintos. Harry visada rakindavo savo duris.
-Harry?-sušukau pusbalsiu. Tyla.
Nuėjau į svetainę, tačiau jo ten nebuvo. Apėjau visus namus, kol išvydau pro vonios durų tarpučius šviečiančią šviesą.
-Harry, tu prausiesi?-paklausiau iš už durų, kadangi tikrai nenorėjau jo užtikti nuogo.
Jis neatsakė, o ir vandens garso nesigirdėjo.
Pajutusi kažką blogo, atidariau duris ir sustingau - Harry gulėjo ant vonios grindų.

Sėdėjau už palatos durų ir laukiau gydytojo žinių. Neskambinau niekam, kadangi nenorėjau trukdyti Zayn vestuvių su tokia žinia. Galvojau pranešti bent Louis, bet pamaniau, kad jam tai net nerūpėtų.
-Viskas gerai?- krūptelėjau nuo seselės balso. Greit palinkčiojau ir nulydėjau akimis ją nueinančią.
Vos tik ji dingo kolidoriuje, atsistojau ir tyliai prisliūkinau prie palatos.
Nežinojau, ar joje dar kas nors apart seselės buvo, todėl priglaudžiau ausį prie durų ir sustabdžiau kvėpavimą. Mano laimei, lyg ir jokių įtartinų garsų nesigirdėjo, todėl lėtai atidariau palatos duris, dar kartą tuo įsitikindama.
Ten gulėjo Harry. Nesu daktarė, kad galėčiau nuspėti jo būklę, tačiau jis neatrodė labai gerai.
Priėjau prie lovos ir priliečiau jo ranką. Ji buvo šalta, jis visas buvo šaltas, jau akimirką pagalvojau, kad jis na... Bet šalia stovintis dar vis pypsintis aparatas mane ramino. Tikinau save, kad jis atsigaus. Jis privalo.
Staiga atsivėrė palatos durys ir mano žvilgsnis susitiko su daktaro. Velnias.
-Panele, jums čia negalima būti,-jis pasakė būtent tai, ką ir tikėjausi, kad pasakys. Visada daktarai sako tą patį, tik niekada negalėjau suprasti ar jie tai daro sąmoningai, ar jiems liepiama.
-Taip,-tyliai sumurmėjau, patraukdama link durų. Žinojau, kad man tikrai bus leista aplankyti Harry vėliau.
-Palaukite,- daktaro balsas mane sustabdė prie pat durų. Atsigręžiau,- Jam viskas bus gerai. Ryte jam buvo sėkmingai praplautas skrandis ir jis turėtų pabusti kelių valandų bėgyje,- jis mane patikino. Lengviau atsikvėpiau.
-Ačiū,-padėkojau už informaciją.
-Beje. Jūs esate Harry giminaitė, taip?- jis paklausė. Šis klausimas taip pat buvo vienas iš pagrindinių daktarų užduodamų.
-Aš jo mergina,- nepasimetusi atsakiau, nes žinojau, jei sakysiu sesuo, jis gali lengvai išsiaiškinti, kad meluoju.
-Tai reiškia jūs žinojote, kad jūsų vaikinas vartodavo, tačiau nieko nedarėte?- vos nepaspringau nuo šito klausimo.
-Jis nevartodavo!- silpnai surėkiau, nors nebuvau tuo visiškai tikra.
-Tačiau jis čia pateko perdozavęs. Jums tai nieko nesako?- taip, sako. Kad jį išdavė vaikinas, ir jis nusprendė nusižudyti!
-Jis nevartodavo,- pakartojau, bet šįkart ramiu tonu.
-Tebūnie. Tačiau jis čia narkotikų dėka. Jūs esate jo mergina, tad kadangi jis pats nelabai galės už tai atsakyti, su pareigūnais turėsite pasikalbėti jūs,-po jo žodžių sustingau.
-Kokiais dar pareigūnais?-vos susivaldžiau nerėkusi. Čia juk ligoninė, ne policijos komisariatas.
-Už nelegalų narkotinų laikymą gresia bauda,-jis aiškino.
-Žmogus vos nemirė, o jums rūpi tik pinigai?!-nebetvėriau kailyje. Man nerūpėjo pinigai, tačiau tokia tvarka mane siutino.
-Jo gyvybei pavojus nebegresia. O jūsų jau už durų laukia pareigūnai. Tik pasikalbėti. Būkite mandagi,-garsiai nusikvatojau. Būti mandagiai. Pasakė, kaip koks tėtis.
-Žinoma, mielasis daktare,-sugriežiau dantimis išeidama iš palatos.
Du kostiumuoti vyrai iš tiesų manęs laukė.
-Jūs Harry Styles giminaitė?-paklausė vienas.
-Mergina,-pataisiau. Galėjau pasakyti tiesą, kad esu tik jo draugė, tačiau jo giminėms ar tuo labiau Louis nereikia žinoti, kas nutiko.
-Mes norime su jumis pasikalbėti komisariate,-kalbėjo vis dar tas pats pareigūnas. Kitas tik stovėjo ir tylėjo.
-Kodėl negalima čia?-paklausiau suvokdama, kad jie mane žada nusitempti į kitą miesto galą.
-Nes jūs turite pasirašyti keletą popierių, o to daryti čia negalima,-palinksėjau atsidususi ir nusekiau paskui juos link policijos automobilio.

-Ar jūs žinojote, kad jūsų vaikinas vartodavo narkotikus?-manęs klausinėjo jau nežinau kelinto klausimo, bet klausimai net nežadėjo baigtis.
-Jis nevartodavo,-sumurmėjau.
-Ar jūs žinojote?-jis nekreipė dėmesio į tai, ką sakiau.
-Ne.
-Ar jums nebuvo kilęs įtarimas, kad jis vartojo?
-Ne.
-Ar jūs niekada nesate radusi namuose nar.....-jis nespėjo baigti klausimo, bet aš jį pertraukiau.
-Ne. Ne. Ne. Vėl ne. Ir dar kartą ne. Štai ir atsakiau į visus klausimus. Ir apskritai, kodėl manęs viso šito klausinėjat?-man buvo nesvarbu, kad mane palaikys įžūlia, man tik rūpėjo greičiau išeiti iš šitos pridvisusios patalpos.
-Nes mums reikia viską išsiaiškinti.
-Jūs viską ir taip žinote. Tiksliau nežinote, bet jums nerūpi tiesa, svarbu gauti pelno. Taip?-užsipuoliau ant pareigūno.
-Jūs gausite papildomą baudą už pareigūno įžeidinėjimą,-jis atsakė šaltai.
-Tebūnie, rašykit. Nei man rūpi?-sumosikavau rankomis pasirašydama kelis popierius.

Pagaliau ištrūkusi į lauką ėmiau svarstyti, kaip nusigauti iki poliklinikos, kadangi mano mašina buvo likusi ten.
Suskambo mano telefonas, tačiau į jį nekreipiau dėmesio, galvodama, kad tai kažkas iš Zayn šventės.
Kai jis nesiliovė skambėjęs, išsitraukiau telefoną iš kišenės ir nužvelgiau skambintojo numerį.
-Taip?-atsiliepiau.
-Katherine,- žinojau, kieno tai balsas,-Mes susekėme jo automobilio numerį. Tau tereikės atsekti ir sužinoti kas jis. Paskui turbūt su juo susitvarkys Amanda.
-Gerai. Sakyk viską.
-Juodas Nissan'as. Šiuo metu turėtų būti netoli prekybos centro. Numerį atsiųsiu žinute.
-Gerai. Pranešiu jei ką sužinosiu,-padėjau ragelį.
Prekybos centras buvo netoli ligoninės, tas reiškė, kad bet kuriuo atveju pirmiausia turėsiu pasiimti savo mašiną.
Iki ligoninės pėsčiomis geras pusvalandis kelio, nežinau ar galiu tiek laukti, todėl sustojau prie autobusų stotelės. Neprisimenu, kada paskutinį kartą važiavau autobusu. Mano laimei jo laukti ilgai nereikėjo.
Neturėjau bilieto, tad tyliai sėdėjau kamputyje tikėdamasi, kad neįlips kontrolierius. Ir iš tiesų, sėkmė man nusišypsojo.

Įsėdau į savo automobilį ir nuvažiavau prie prekybos centro. Aikštelėje automobilių buvo gyvas velnias.
Atrakinau telefoną, rasdama žinutę su mašinos numeriu. Įsidėmėjau jį ir akimis nuskanavau aikštelę. Juodų automobilių buvo tikrai daug. O surasti reikiamą, kai net nežinai, ar jis vis dar čia - gana sunku.
Ne visų automobilių numeriai matėsi, kas sudarė keblumų, juk nevažinėsi ratais aplink aikštelę. Tačiau dievas manęs pasigailėjo. Mano akys užkliuvo už, man regis, tinkamo automobilio. Šalia jo kaip tik buvo laisva vieta, tad ten pasistačiau automobilį galėjau įžiūrėti numerius. Taip, čia jis.
Pamačiau artėjant vyro siluetą. Negalėjau įžiūrėti jo veido, tačiau jis man buvo kažkur matytas.
Greit susilenkiau, kad jis manęs nepastebėtų ir palaukiau, kol jis išvažiuos. Tada pradėjau jį sekti.
Po kelių minučių sekimo jis sustojo prie kažkokio namo. Sustabdžiau savo mašiną šiek tiek tolėliau ir laukiau, kol jis išlips.
Tačiau, kai jis išlipo, aš net sustingau. Mano akys atpažino David.

Kiek laiko nieko nekėliau? Tris mėnesius? Ech. Čia turėčiau atsiprašinėt, bet tai darau ir taip per dažnai.
Dabar turiu tikrai daug minčių, bet nežinau, kaip bus noro rašyti. Tikiuosi, kad jo bus.
Pagaliau prisiverčiau parašyt dalį, kuri gavosi ilgesnė, nei įprastai. Tai va. Stengsiuos įkelti greičiau nei po trijų mėnesių :'D