A Little Strange

2.10

#Harry pov.#
Pasigirdus Mendelsono vestuviniui maršui nejučia nusišypsojau. Louis stovėjo šalia manęs ir irgi tramdė šypseną.
Eipril buvo graži. Balta suknelė, beveik siekianti žemę. Rusvi plaukai, surišti į kuoduką, su keliomis palaidomis sruogomis. Zayn pasisekė. Žiūrėjau į jį, jis taip pat atrodė puikiai. Juodas kostiumas ir tvarkingai į viršų sukelti plaukai. Mačiau, kad jis buvo laimingas. Kad jie buvo laimingi. Džiaugiausi dėl jų.
Ceremonijai pasibaigus kai kurie nuėjo šokti, kiti liko sveikinti jaunųjų. Mes su Louis nuėjom atokiau nuo visų ir pagriebėm po stiklinę alkoholio nuo stalo.
Louis išgėręs kažkur nuėjo, o aš likau vienas. Pasiėmiau dar vieną puodelį ir jaučiau malonų jausmą, alkoholiui tekant gerkle.
-Mažiau gerk, alkoholiku patapsi,-kandus Katherine balsas atsklido man iš už nugaros.
-Aha,-pavarčiau akis.
-Aš rimtai,-Kath paėmė iš manęs puodelį ir išgėrė pati.
-Tai kas dabar iš mūsų alkoholikas?-pakėliau antakį. Ji tik pridėjo pirštą prie lūpų nusijuokdama.
-Tai kaip jums su Louis?-ji paklausė apsižvalgydama, bet nepamatydama jo.
-Nežinau. Mes nutolom,-tariau žiūrėdamas į žemę.
-Kodėl?-ji susiraukė ir nusitempė mane už kampo, kur visiškai nebuvo žmonių.
-Jis pasidarė šaltas,-liūdnai šyptelėjau.
-O tu nemanai, kad jis gali turėti kitą?-akimirką pamąsčiusi Kath tarė.
-Aš nežinau,- papurčiau galvą nenorėdamas apie tai galvoti.
-Aš pasikalbėsiu su juo,-ji linktelėjo ir aš buvau jai dėkingas, kad ji nevertė manęs per daug galvoti apie tai,-O kaip tu? Dar vis lenktyniauji?-ji kreivai pažvelgė man į akis. Supratau, kad melo nuo jos niekaip nepaslėpsiu, todėl nežymiai linktelėjau.
-Aš priklausomas nuo to,-sušnibždėjau. Tačiau Katherine ir vėl ramiai linktelėjo suprasdama mane.
-Tu negali to slėpt nuo Louis. Privalai jam pasakyt,-ji giliai įkvėpė.
-Žinau. Pasakysiu jam,-linktelėjau nugurkdamas seiles. Žinau, kad tai nesibaigs geruoju, bet nebegaliu to daugiau slėpti. Aš jam pasakysiu. Rytoj ryte. Tikrai.

#Louis pov.#
-Ššš. Tyliau. Dar kažkas išgirs,-sudraudžiau David kai jis garsiai nusijuokė.
-Soriukas,-jis nekaltai šyptelėjo vesdamas mane už rankos į namo sandėlį.
-Čia šalta. Kodėl mes čia einam?-susiraukiau, bet neprieštaravau.
-Nes mūsų niekas negali pamatyt. Taip?-man nespėjus atsakyt jis mane pabučiavo. Jis bučiniais leidosi mano kaklu, kol išgirdau garsą netoliese.
-Velnias,-tyliai nusikeikė David pasislėpdamas už sienos. Aš likau stovėti kaip stoviu. Netrukus pamačiau Katherine.
-Ką tu čia veiki?- ji buvo sutrikusi, turbūt nesitikėjo manęs čia pamatyt. Tai žinoma, kad nesitikėjo. Nes ką gi aš čia galėčiau veikt?
-Am..Nieko,-kalbėjau nerūpestingai, tačiau negalėjau užtikrint ar ji tikrai tuo patikėjo.
-Tai jei tu jau čia, atnešk pora vyno butelių ant stalo, nes jau baigėsi,-ji mostelėjo ranka į vieną iš dėžių sandėlyje.
-Aha,-linktelėjau žiūrėdamas kaip ji nueina,-Vos nepamatė,-atsikvėpiau žiūrėdamas į David.
-Juk kažkada jis sužinos,-žinau, kad jis kalbėjo apie Harry.
-Nesužinos, jei tu nesakysi,-purčiau galvą nenorėdamas, kad Harry sužinotų.
-Ech..-jis atsiduso,-Aš nebenoriu slėptis. Aš noriu būt su tavim,-jis uždėjo savo rankas man ant pečių pamasažuodamas.
-Aš irgi. Bet nenoriu Harry palikt nes...-bandžiau sugalvoti priežastį. Tačiau jos nežinojau,-Tiesiog, nenoriu jo skaudint -atsidusau.
-O jis tavęs neskaudina tau meluodamas?- David nebetvėrė. Susiraukiau nesuprasdamas apie ką jis kalba.
-Kaip suprast?-prisimerkiau.
-Nagi. Juk aš lenkstyniauju. Tu žinai tai. Tačiau kai lenktyniauju, kiekvieną kartą matau jį ten,-paaiškino. Man atvipo žandikaulis.
-Ką?!-jaučiau kaip pradeda kilti pyktis. Harry man melavo. Ir dabar viskas bus baigta.