A Little Strange

1.18

#Harry pov.#
Ryte atsibudau ir pajaučiau tą jausmą, kurį turėjau jausti vakar vos atsibudęs. Dėl migdomųjų šiąnakt miegojau neblogai, tačiau nuskausminamieji jau buvo nustoję veikti. Jaučiau nemalonų dilgčiojimą visame kūne, kas reiškia kad esu apdaužytas tikrai nemažai. Dešinės kojos skausmas privertė kiek susiraukti,tačiau stengiausi į tai per daug nekreipti dėmesio.
Atjungiau kažkokį šūdą nuo rankos ir atsisėdau ant lovos. Aparatas pradėjo pypsėti ir netrukus į palatą atėjo gydytojas.
-Tau negalima antjungti jo,-jis tarė paimdamas aparato laidelius.
-Man nereikia to kažkokio šūdo kurį man lašinat,-suburbėjau patrindamas ranką, kurioje matėsi adatos žymė.
-Tai nuskausminamieji ir...-jis nespėjo pabaigt.
-Aš nenoriu nuskausminamųjų nes pirma, jie beveik nieko nepadeda, antra, aš noriu jausti bent kiek skausmo. Nes jaučiausi kaip šūdas,-pavarčiau akis.
-Bet tau būtų geriau...-ir vėl jį pertraukiau.
-Man ir taip gerai,-tariau perbraukdamas ranka per plaukus.
Daktaras nepaklausė ir vėl prijungė tą kažkokį aparatą. Susiraukiau.
-Ir beje tavęs už durų laukia kažkokia mergina. Įleisti?-daktaras tarė ir aš dar labiau susiraukiau. Kokia dar mergina?
-Taip,-tariau norėdamas išvysti ją.
Netrukus į palatą įėjo Katherine. Susiraukiau nesitikėdamas jos čia pamatyti.
-Iš kur tu sužin..-norėjau jos klausti.
-Aš mėgstu lenktynes. Ir yea. Aš žiūrėjau,-ji menkai šyptelėjo pasikadydama pakaušį.
-Oh,-supratingai linktelėjau.
-O kaip tu?-ji paklausė jau įgrysusio klausimo.
-Jaučiuosi kaip naujai gimęs,-sarkastiškai atrėžiau.
-Oh, matosi,-pavartė akis Katherine.
Aš pažvelgiau į tą šūdą ant rankos. Nusekiau iki kur tas laidas tęsiasi ir paėmęs už laidelio patempiau. Kištukas iškrito iš rozetės ir aparato ekranas užgęso.
-Ką tu..?-Kath susiraukė.
-Užpiso tas šūdas,-tariau nudiimdamas nuo rankos jį. Šįkart niekas nepypsėjo.
Dar keletą minučių pakalbėjom kol ji atsistojo.
-Tai aš gal eisiu jau. Užėjau tik patikrint kaip laikaisi,-blondinė išmetė šypseną.
-Iki,-nusišypsojau jai atgal. Ah, kažkokiam vaikinui tikrai pasiseks.
Gulėjau lovoj ir stebėjau laikrodį ant sienos. Jo rodyklės rodos net nejudėjo iš vietos.
Staiga durys atsidarė ir į palatą suvirto dachuja veidų. Šiaip keturi, bet jų skleidžiamas triukšmas buvo lyg visos futbolo komandos.
-Harriukas,-patampė mano žandą Liam.
-Atsiknisk,-pavarčiau akis.
-Ir vis dar toks pat nemalonus,-jis taip pat užvertė akis į viršų.
Zayn priėjo ir mes tiesiog sukirtome rankomis kaip ir visada darydavom.
-Tai ką veikiam?-Louis pasirėmė ranka smakrą.
-Aš turiu maisto...-Niall tyliai nutęsė.
-Ką?-sušukom visi choru. Pajutau kaip skrandis sugurgia pagalvojus apie kažką valgomo.
-Kas? Jums tik pasigirdo,-bandė teisintis blondinas tačiau pamatęs mūsų žvilgsnius atsiduso. Jos išsitraukė maišelį su bulvių traškučiais.
Numetė visiems po pakelį.
-Oho o tu ir apsirūpinęs,-nusijuokė Liam.
-Reikia maitintis,-Niall nutaisė nekaltutę šypseną.
-Kada tave išleis?-į mane kreipėsi Zayn.
-Rytoj,-už mane atsakė Louis.
-Noriu šiandien,-suniurzgėjau.
-Pakalbėsiu su gydytoju,-jis man mirktelėjo.
Puiku, galbūt jau ir šiandien mane išleis iš šitos skylės.
Louis išėjo iš palatos, todėl likome keturiese.
-Tai kaip jaut...-Liam pradėjo bet aš staigiai jį nutraukiau.
-Dar kartą kas nors paklaus kaip jaučiuosi - kiaušus nurausiu,-pagrasinau.
-Tyliu tyliu,- Liam pakėlė rankas.
Aš atsisėdau ant lovos krašto ir jau norėjau stotis bet mane sustabdė.
-Ką čia dirbi?-tarė Niall.
-Myžt noriu,-pasiteisinau.
-Oh,-jis tarė. Aš bandžiau stotis bet ta sušikta koja sunkino situaciją.
Netrukus durys prasivėrė ir įėjo Louis su daktaru.
-Kodėl tu sėdi ir kodėl atjung...Oh..,-burbėjo daktaras sau po nosimi,-Kaip jautiesi?-klausimas nuskambėjo iš jo lūpų ir aš išleidau sunkų atodusį. Niall Liam ir Zayn juokėsi prisiminę ką aš neseniai sakiau. Nu bet jis gydytojas, pagailėsiu jo kiaušų...
-Puikiai ir aš jau noriu namo,-susakiau. Ir iš tiesų nėra taip kad jausčiausi labai jau blogai. Skausmas buvo pakenčiamas.
-Na tada gal ir galėčiau jus išleisti šiandien, bet...-jis nespėjo pabaigti kai aš išleidau pergalingą šūksnį,-Bet..-jis tęsė kai aš nutilau,-Tau reikės kasdien keisti kojos tvarstį,-įspėjo. Susiraukiau nes nė nenutuokiau kaip tai daryti.
-Aš galėsiu,-šyptelėjo Louis. Nežinojau kad jis moka tokių dalykų kaip pakeisti tvarstį.
-Na tada puiku. Galite ruoštis eiti. Ir dar turėsite po poros savaičių grįžti pasirodyti,-toliau tęsė daktaras.
-Būtinai,-sarkastiškai išsišiepiau.
-Aš rimtai,-tarė rimtu veidu.
-Oh gerai,-atsidusau ir pabandžiau stotis. Louis pamatęs kaip man sekasi, permetė mano ranką sau per pečius taip padėdamas atsistoti.
-Paeisi?-paklausė Lou.
-Kaip nors,-tariau bandydamas padaryti žingsnį tačiau nesisėkė. Galiausiai tiesiog šokinėjau ant kairės kojos, o Louis padėjo išlaikyt pusiausvyrą. Nežinau kaip man reikės gyventi šitas savaites bet bandysiu.
Atsisveikinę su draugais patraukėm link kažkokio automobilio. Žinojau kad Louis neleis jo vairuoti, todėl iš kart sėdausi į keleivio vietą.
-Kieno čia mašina?-paklausiau.
-Zayn. Aš jam grąžinsiu ją rytoj,-paaiškino. Linktelėjau ir žiūrėjau į kelią. Pro mintis prabėgo tos dienos vaizdai. Kaip į mane rėžiasi automobilis, besiliejantis vaizdas, sprogimas...Nuvijau niūrias mintis ir tik dabar pastebėjau kad mes jau įsukome į aikštelę.
Louis išlipo pirmas ir padėjo tai padaryti man. Nustraksėjau iki lifto ir paspaudžiau knopkę. Kai jis atsidarė, įėjom vidun.
Louis atrakino buto duris ir pagaliau įžengiau į savo namus.
-Namai namučiai,-palaimingai atsidusau nusigaudamas iki sofos.
Įsijungiau televizorių ir sutelkiau dėmesį į ekraną.
-Ką žiūri?-prie manęs prisidėjo ir Louis.
-Kažkoks filmas,-trūktelėjau pečiais ir sudrebėjau nuo šalčio. Tik dabar pajutau kaip kambaryje šalta.
-Dar neįjungtas šildymas?-susiraukiau.
-Nop,-nutęsė Louis ir iš kito kambario atitempė pledą. Aš apsiklojau ir pajutau menką šilumą.
-Eikš ir tu,-pasiūliau jam, kai jis norėjo sėsti ant kitos sofos. Jis šyptelėjo ir atsidėmęs šalia taip pat apsiklojo. Buvau prisiglaudęs prie jo, kas vertė odą labiau kaisti.
-Ką veiksim rytoj?-paklausiau.
-Turbūt nieko, nes tavo koja..-jis susimąstė.
-Nagi, nenoriu būti stabdis,-atsidusau.
-Nezysk,-Louis pavėlė mano plaukus dėl ko pavarčiau akis.
-Yra ko nors valgyti?-paklausiau po keik laiko.
-Jo...Bet manau geriau užsakysiu picą,-nusijuokėm abu. Puikiai žinojau kad Louis nemoka gaminti maisto, o dėl mano savijautos manau dabar dažnai teks valgyti picas.

Turbūt pastebėjot(arba ne) kad dalis keliu dažniau. Priežastis ta, kad tiesiog noriu greičiau užbaigti šią istoriją, kuriai beje pabaigos kolkas dar nenumatau :D