A Little Strange

2.11

#Harry pov.#
Pamačiau ateinant Louis. Jis neatrodė labai laimingas.
-Viskas gerai?-paklausiau, kai jis sustojo priešais mane.
-Kodėl nepasakei?!-jo balsas buvo pilnas įtūžio. Akimirkai sustingau. Nejaugi jis žino?
-Louis...aš...-bandžiau teisintis, bet jis nutildė mane.
-Aš juk sakiau tau, kad neleidžiu dalyvaut lenktynėse!-susigūžiau nuo jo garsaus tono. Apsižvalgiau ar nieko nėra aplinkui, ir, ačiū dievui nieko nebuvo.
Jaučiau, kaip akys pradeda drėkti. Nenorėjau pasirodyt silpnas, bet negalėjau pakęst, kai ant manęs kažkas rėkia.
Pamačiau Katherine, kuri liūdnai man šypsojosi. Ir tada man viskas pasidarė aišku. Pajutau, kaip jėgos sugrįžta ir su visa panieka sušnypščiau:
-O kaip tu? Juk turi kitą, ane? Kaip manai, ką aš turėjau daryti?-mano balsas taip pat kilo.
Jis akimirkai nutilo sustingdamas. Pričiupau jį.
-T..tai nėra taip, kaip atrodo,- jis išmikčiojo, nes mano žodžiai jam buvo netikėti.
-Tai, kad tu dulkiniesi su kažkuo kitu gali kažkaip ne taip atrodyt?-negalėjau tverti savame kailyje. Norėjosi rėkti ant jo, tačiau taip pat norėjosi gerai išsiverkti.
-Viskas dėl to, kad man melavai!- jis bandė teisintis ir apkaltinti mane.
-Dėl to kaltas tik tu. Išvis. Ar tu myli mane?-paklausiau ir sulaikiau kvėpavimą. Žinojau, koks bus atsakymas, jo labiausiai ir bijojau. Nes netekęs jo, neteksiu visko.
-Ne,-jis tarė ramiu tonu. Rodos nei vienas jo veido raumenėlis nesukrutėjo. Norėjau, kad jis išsiduotų, kad meluoja, bet jis nemelavo.
-Kodėl? Kodėl man visą tą laiką melavai?!-balsas užlūžo, kol rėkiau, žiūrėdamas jam į akis.
Staiga pajutau geliantį skausmą ties dešiniu skruostu. Atsitraukiau nuo jo iš nuostabos išplėtęs akis. Jo akys lakstė nuo vieno šono į kitą, turbūt jis pats nesitikėjo tokio savo elgesio. Jis norėjo dar kažką sakyt, bet atsiduso ir tiesiog nuėjo. Aš stovėjau su degančiu skruostu ir bandžiau suvokti kas kątik įvyko. Pajaučiau sūrumą burnoje ir nugurkiau seiles.
Įsėdau į savo automobilį ir išvažiavau iš šventės. Man viso to per daug. Aš netekau Louis. Aš netekau viso savo gyvenimo.

Pirmas dalykas kurį padariau grįžęs namo, tai nuėjau į vonios kambarį ir užsirakinau. Pažvelgiau į veidrodį ir jau nebevaldžiau ašarų. Negaliu patikėti, kad tai įvyko. Ir tai nėra vien mano kaltė.
Atidariau spintelę ir iš jos gilumos išsitraukiau maišelį. Visai neseniai ruošiausi tas tabletes išmesti, tačiau dabar slapta džiaugiausi, kad to nepadariau.
Paėmiau vieną tabletę ir užgėriau ją vandeniu. Nepajaučiau nieko. Pasiėmiau visas likusias tabletes ir su jomis padariau tą patį.
Iškart pajutau kaip apsunksta galva. Alan sakė, kad tabletės padės užsimiršti. Jis nemelavo. Buvo ganėtinai malonu jausti, kaip kvaišalai keliauja po kūną. Ir visai nesvarbu, kad tai vyko per greitai, per stipriai. Žinojau, kad tai pabaiga, bet džiaugiausi kad man netenka raitytis iš skausmo, nesvarbu, fiziško ar emociško.
Tą akimirką akys užsimerkė pačios ir aš sukniubau ant vonios grindų. Sudie Louis.