A Little Strange

1.3

-Blet išgąsdinai!-užsiėmė už širdies Niall kai nesibeldęs išdygau tiesiai prieš jį.
-Nerėk taip,-susiraukiau nes nuo didelio garso plyšo galva.
-Pagirios kažkam?-nusijuokė blondinas.
-Nesityčiok,-pavarčiau akis,-Geriau pasakok kaip sekėsi pagaliau suditikti su tėvais po viso to...-bandžiau rinkti žodžius. Jis gyveno su tėčiu ir pamote.
-Po to kai jie mane užtiko bedulkinantį savo įseserę?-jis nusižvengė.
-Taip,-tramdžiau šypseną. Tik Niall taip sugeba. Jo įseserė trimis metais už jį jaunesnė. Bet jam tai ne bėda. Jis pisa viską kas juda. O jeigu nejuda, tai pajudina ir vistiek pisa.
-Jie vis dar nekenčia manęs,-jis pavartė akis.
-Nagi, tą išpuikėlę reikėjo gerai papist,-paplekšnojau jam per petį. Jo įseserė buvo labai išlepusi, buvau sutikęs vieną kartą, bet ir to užteko kad tuo įsitikinčiau. Nežinau kaip Niall kentėjo. Nors paskui gi jį iš namų išspyrė.
-Einam kur išgert,-iš lempos skėlė Niall.
-Aš dvi naktis savo lovoj nemiegojau,-pagalvojau.
-Dvi, trys, didelio skirtumo nėra,-patrūkčiojo pečiais.
-Gal rytoj. Šiandien dar nusipraust noriu,-pasakiau.
-Ai jo, tu dvoki,-jis pavaidino kad alpsta.
-Tik jau nenudvėsk,-palinkėjau prieš išeidamas.

Pagaliau pasiekiau savo namus. Išsiprausiau ir pasikeičiau rūbus. Jaučiausi kaip naujai gimęs. Tačiau namai man vis priminė Zoe. Mes su ja gyvenom kartu. O dabar aš vienas kaip pirštas. Ir neesmė kad pirštai būna po penkis.
Atsiguliau į lovą ir žiūrėjau į lubas. Tylu. Per daug tylu.
Pasiėmiau automobilio raktelius ir išėjau iš šitų namų. Man nejauku ten. Ir kurgi važiuoti? Pas Niall? Gal Louis? O gal susitikt su Liam arba Zayn? Ne. Du paskutinius atmečiau nes jie amžinai būna su savo merginomis. Ir aš kadaise toks buvau...
Galiausiai nusprendžiau tiesiog pasivažinėt. Užkūriau mašiną ir ėmiau važiuoti į senai pamirštą vietą.
Privažiavęs trasą sustojau ir išlipau.
-Ar mane akys apgauna? Harry?-Alan pasitiko mane.
-Sveikas, aš čia pasivažinėsiu,-pasakiau žiūrėdamas į trasą.
-Lenktynėse?-pasiteiravo.
-Ne. Tik šiaip, kaip senais gerais laikais,-nusijuokiau.
-Pakelk dulkes,-palinkėjo firminio linkėjimo ir pakėlė trasos užtvarą.
Įsėdau į savo mašiną ir nuspaudžiau gazą. Po truputį didinau greitį ir iškart pajaučiau tą malonų adrenalino jausmą. Apvažiavęs pora ratų sustojau.
-Puikiai kaip visada,-linktelėjo man Alan.
-Gerai varei,-pamačiau kažkokį vaikiną, kuris turbūt taip pat ruošiasi važiuoti.
-Aš tave pažįstu?-paklausiau nes jis man atrodė kažkur matytas.
-Džonathan Gralf,-jis prisistatė ir iškart prisiminiau jį.
-Džon, čia tu?-nusišypsojau.
-O taip, prieš pora metų buvom pagrindiniai varžovai,-jis linktelėjo,-Ir vėl lenktyniausi?
-Ne,-papurčiau galvą.
-Ateisi į mano vakarėlį penktadienį?-paklausė.
-Vis dar rengi vakarėlius penktadieniais?-nusijuokiau prisimindamas kaip nekenčiau jų. Vien dėlto kad jie buvo rengti Džon.
-Yea,-trūktelėjo pečiais.
-Gerai, ateisiu,-linktelėjau. Vistiek neturiu ką veikt. Dar Niall ar Louis prigriebsiu.
-Ką gi. Tada varau ruoštis varžyboms,-jis nuėjo link savo mašinos.
-Pakelk dulkes!-sušukau jam pavymui.
-Keista, kažkada jūs nekentėt vienas kito,-Alan purtė galvą.
-Viską daro pinigai,-tariau ir jis supratingai linktelėjo. Džon buvo šaunus vaikinas nepaisant to kad pora kartų buvome susimušę.
Važiavau link namų su šiek tiek praskaidrėjusia nuotaika. Kaip gera prisiminti senus gerus laikus... Kai dar nebuvau sutikęs Zoe. Man reikia ją pamiršti. Ji juk buvo tik eilinė mergina. Su kuria draugavau pusė metų. Bat tai nėra labai didelis laiko tarpas? Manau reikia judėti toliau. Metas susirasti kitą merginą. Ir manau tai įvyks per Džo vakarėlį.
Atrakinau duris ir įėjau į butą. Mano butas buvo tikrai didelis, trijų kambarių. Kaista pripažint, bet netgi didesnis už Niall namą. Turbūt todėl Niall ir statosi priestatą. Jie gyvens kartu. O aš vienas. Ir vėl niūrios mintys perplaukia per smegeninę.
Griuvau į lovą ir įsispoksojau į lubas. Aš pamiršiu tave, Zoe. Aš tikrai pamiršiu. Pamiršiu. Ir jau tubūt pamiršau.

Ryte pabudęs supratau kad užmigau si rūbais. Oh. Pasikėliau maikę ir pamačiau rėžus nuo miegojimo. Nuėjau į vonią ir išsivaliau dantis. Nežinau kodėl, bet šiandien nuotaika buvo kaip niekad gera. Nuėjau į virtuvę švilpaudamas kažkokią melodiją kurią girdėjau grojant per radiją. Atsidariau šaldytuvą ir išsitraukiau duonos ir dešros. Pasidaręs pora sumuštinių juos suvalgiau. Perėjęs per televizoriaus kanalus pamačiau kad niekur nieko gero nerodo. Išjungiau televizorių ir pasiėmiau telefoną į rankas. Vienas pranešimas. Pavarčiau akis pamatęs kad tai nuo tėvų. Jie tikisi kad per kalėdas atvažiuosiu. Jie jau planuoja nors dar tik lapkričio pradžia. Negaliu garantuot kad pas juos važiuosiu, nes tikėjausi praleist kalėdas su draugais ir buteliu. Nieko jiems neatrašęs sėdau į mašiną ir nusprendžiau nuvažiuot pas blonde.
Privažiavęs prie jo namų pamačiau kad statybos jau prasidėjo ir statybininkai dirba ties galine namo dalim. Pabarbenau į duris nes Niall nesugeba nusipirkti skambučio.
Kai durys atsirakino pamačiau Niall ir Louis.
-O, seniai matytas, galvojau jau po tilteliu kur nors guli su degtinės buteliu,-Niall nusižvengė.
-Ne mano stilius po tilteliai gulinėt,-tariau mesdamas žvilgsnį Niall.
-Nagi, nesityčiok,-jis pavartė akis ir mes su Louis ėmėme juoktis. O taip, ne vieną kartą jį radau po tiltu prisigėrusį.
Nuėjęs į svetainę radau išrikiuotus lagaminus.
-Tu jau persikraustei?-susiraukiau nes priestatas dar nepastatytas kad Louis čia persikraustytų.
-Žodžiu, su nuomotoja problemos. Ten kažkokiais anstoliais užsivertė tai atėmė iš jos namą. Tai ir aš išspirtas likau,-jis trūktelėjo pečiais.
-Tai dabar gyvensi čia?-pakėliau antakius pagalvojęs kad ir pats Niall miega ant sofos, o daugiau nėra kur.
-Miegos ant gridų nes į savo sofą nepriimsiu,-nusižvengė Niall.
-Nagi, bent kas antrą dieną. Aš savo kiaušus nugulėsiu ant grindų,-juokėmės su Niall dėl tokio Louis pasisakymo.
-Nieko nežinau. Sofa mano,-Niall parodė liežuvį.
-O tu negalvojai pas mane laikinai pagyvent?-man šovė mintis.
-Tu rimtai?-susimąstė Louis.
-Na iki kol čia tie remontai baigsis. Pas mane butas didelis,-trūktelėjau pečiais.
-Jis nepasikloja lovos, neplauna indų ir negamina,-juokėsi Niall.
-Indus plaut turės jei norės nemirti iš bado,-nusijuokiau kartu.
-Oh, gerai,-Louis nusprendė pažiūrėdamas į grindis ant kurių keliais savaites būtų turėjęs miegot. Iš tiesų džiaugiuosi kad bent kolkas nebegyvensiu vienas.
-Kada galėsiu persivežt daiktus?-paklausė Louis.
-Kad ir dabar,- trūktelėjau pečiais.

Pagaliau išdrįsau jums parašyt naują dalį. Taip, pasirodo aš dar gyva:)
Pasiteisinimas kodėl savaitę ar dvi(neprisimenu) nekėliau dalių tikrai neoriginalus - mokykla. Žodžiu...
Nežinau kada nauja dalis, tikiuosi įkelt greitai. Jei manęs ilgai nebebus, reiškia aš mirtinai nuprotėjau nuo mokslų:D