A Little Strange

2.3

#Harry pov.#
-Zz..Zoe? Ką tu čia veiki?-negalėjau patikėti kad sau prieš akis matau tą pačią merginą, kuri kadaise sudaužė man širdį.
-Atvykau aplankyti savo vaikino,-ji sumirksėjo.
-Manau, kad aš jau seniai nebe tavo vaikinas,-suerzinimo pilnas prunkštelėjimas išsprūdo iš mano lūpų.
-Nagi, gal galim viską pamiršt. Aš padariau klaidą,-ji pavartė akis. Galbūt ir būčiau tikėjęs ja, jei ji nekalbėtų taip, tarsi aš turėčiau pulti jai ant kaklo. Nesuprantu kaip jai užtenka įžūlumo tiesiog grįžti?
-Ką tu čia spangsti?- mano veidas dar labiau susiraukė. Nuo Zoe veido dingo šypsena, tačiau netrukus ji vėl švietė jos veide.
-Aš visai rimtai. Gal pakviesi užeit?-ji pakėlė antakius.
-Nemanau. Čia mano namai,-sukryžiavau rankas prie krūtinės.
-Kažkada jie buvo ir mano. O dabar man nerūpi, nes aš noriu su tavim pasikalbėt,-ji norėjo prasibrauti pro mane į vidų.
-Galim kalbėtis ir tarpduryje,-nenusileidau jai.
-Čia laiptinė, garsas sklinda per visą kolidorių,-ji specialiai pakėlė balsą ir per laiptinę nuaidėjo aidas.
Pavarčiau akis praleisdamas ją į vidų. Man nepatiko kad ji čia, tačiau nesugalvojau kaip ją išvaryti.
-Tai apie ką nori pasikalbėti?- paklausiau kai ji atsisėdo ant mano sofos. Mano balsas skambėjo šaltai.
-Apie mus,-tvirtai atsakė.
-Mūsų nebėra. Ir beje jau daugiau nei pusė metų,-skėstelėjau rankomis.
-Tačiau viskas gali būti taip kaip buvo,-ji bandė prikalbinti mane. Nejaugi ji tikrai tikisi kad pulsiu pas ją išskėstomis rankomis? Ypač dabar, kai aš su Louis.
-Atleisk tačiau aš gyvenu toliau su tuo kurį myliu,-pasakiau nuspręsdamas neminėti kad tai yra vaikinas.
-Ar tik 'tas' nėra televizorius?- ji pradėjo juoktis.
-Ne,-piktai pažvelgiau į ją. Ji jau baigė mane išvesti iš kantrybės. Norėjau kad ji kuo greičiau iš čia išeitų.
-Ir kas gi ta laimingoji?-su sarkazmo pilnu veidu paklausė.
-J..-mano žodžius pertraukė durų rakinimo garsas.
Netrukus Louis įėjo į svetainę. Jo veidas iš linksmo tapo susierzinusiu, sumišusiu ir sutrikusiu.
-Zoe?-jis žiūrėjo tai į ją, tai į mane bandydamas suprasti kas vykstan
-Louis! Koks netikėtumas!-ji išsišiepė,-Tiktai ką tu veiki pas Harry?-ji susimąstė. Louis davė man klausiamą žvilgsnį, bet aš tik trūktelėjau pečiais, parodydamas kad nežinau ką sakyti.
-Pala,-ji pažiūrėjo į mane, paskui į Louis,-Jūs abu,-ji parodė pirštu į mus,-Jūs juokaujat,-ji pradėjo skardžiai juoktis.-Harry. Tu mane tikrai nustebinai. O tu Louis...Bus įdomu pasakyti Heylan apie tavo netikėtą orientacijos posūkį,-ji juokėsi toliau. Mes su Lois tylėjome nežinodami ką pasakyt.
-Harry. Nejaugi tu rimtai gėjus?-ji paklausė taip pašaipiai, kad per kūną net nusirito šiurpuliukai.
Tylėjau.
-Nebeilgam. Aš dar susigrąžinsiu tave,-ji mirktelėjo išeidama iš buto ir uždarydama duris.
-Kas. Tai. Buvo?-po kiek laiko Louis atsisuko į mane.
-Aš pats nežinau,-papurčiau galvą.
-Ką ji čia veikė?!-jo balso tonas kilo.
-Nežinau! Supistai nežinau!- surėkiau bet iškart apsiraminau. Turiu valdyt nervus.
-Tikiuosi ji nebegrįš,-sumurmėjo Louis atidarydamas šaldytuvą ir išsitraukdamas maisto.
Aš irgi tikėjausi kad ji nebegrįš, tačiau galvoje vis dar skambėjo jos ištarti žodžiai 'aš dar susigrąžinsiu tave'. Ką ji turėjo omeny? Tiksliau kaip ji galvoja tai padaryt? Daug klausimų ir nulis atsakymų.

#Katherine pov.#
Važiavau per miestą galvodama kur užsukti. Aš privalau surasti Niall merginą. Tačiau jam jokia nepatinka, ir bijau kad neprarasčiau vilties.
Į klubą važiuot nepaeis, nes tik vakar iš ten sugaudžiau krūvą visokių merginų. Tai kur tada?
Išgirdau supypsint telefoną. Atrakinau jį ir mano veidą papuošė šypsena. Tai žinutė nuo mano sesers. Dieve, kaip seniai ją mačiau...
Greit sumaigius jai trumpą atsakymą, pasukiau visai į kitą pusę nei važiavau. Dabar važiuosiu į Lankasterį.
Po maždaug pusvalandžio kelio jau stovėjau buto kieme. Suradusi reikiamą laiptinę iš atminties surinkau kodą ir atidariau duris.
Užlipusi į antrą aukštą paspaudžiau durų skambutį. Už durų išgirdau žingsnius ir netrukus durys prasivėrė.
-Katherine!-net nespėjau sureaguoti kaip mano sesuo suspaudė mane glėbyje.
-Kamilla,-nusišypsojau nes tikrai labai seniai mačiausi su savo seserimi.
-Užeik. Nusirenk, jauskis kaip namie,-ji paliko mane kolidoriui kol pati kaip spėju nuėjo užkaisti kavos.
Pasikabinusi striukę ant pakabos nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos. Apsidairiau. Nelabai kas pasikeitė nuo paskutinio karto kai čia buvau. O buvau aš...na gal prieš metus.
-Kaip tau sekasi?-paklausiau kai mergina atėjo su dviem puodeliais.
-Visai nieko. Universitetas vargina bet kaip nors,-nusijuokė,-O tau kaip?
-Irgi neblogai. Prestone draugų daug susiradau tai dabar tikrai faina,-nuoširdžiai nusišypsojau.
-Supažindinsi? Man įdomu su kuo mano sesė draugauja,-ji klastingai išsišiepė.
-Tai vien vaikinai. Merginos neturiu,-tariau prisiminusi kad šiuo metu, po skyrybų aš nebeturiu merginos. Bet tai ne bėda tikiuosi.
-Vaikinai?-jos akys sužibo.
-Dieve mano. Tarsi čia, Lankasteryje nėra vaikinų,-pavarčiau akis.
-Yra, bet....-ji nusišypsojo.
-Džyzus gerai, supažindinsiu tave su kažkuo,-atsidusau. Kamillai jau buvo devyniolika, tačiau ji dar neturėjo vaikino. O aš irgi nieko neturiu nors ir esu dviem metais už ją vyresnė.
Po kelių akimirkų mano veidas nušvito.
-Niall. Supažindinsiu tave su Niall,-išsišiepiau pati, supratusi kad čia tikrai neblogas sumanymas.
-Kas jis toks?-ji atsigėrė kavos iš savo puodelio.
-Draugas. Jis neturi merginos...ir jis tau patiks,-išsišiepiau dar labiau. Tereikia tikėtis kad Kamilla tikrai patiks Niall. Nes kitaip ir būti negali, jos neįmanoma nemėgti.
-Puiku,-ji pašoko iš vietos paimdama savo ir mano jau tuščius puodelius. Susiraukiau nuo jos tokio energijos proveržio.
-Ką tu ruošiesi daryt?-paklausiau kai ji išplovė puodelius, o po to užsinetė ant savęs megstinį.
-Kaip ką? Važiuojam. Aš noriu su juo susipažinti,-ji išsišiepė.

Minčių nulis bet kai ant tiek neturiu ką veikt....Kodėl gi neparašius dalies? :')