A Little Strange

1.10

Ryte norėjau persiversti ant kito šono, bet susiraukiau pajutęs kliūtį. Lėtai pramerkiau akis ir silpnai šyptelėjau. Taip, aš Louis lovoje. Visa tai nebuvo sapnas. Reiškias kad šiandien iš tiesų teks važiuoti į Liverpulį. Nesakau kad baisiai to nenoriu, bet aš tiesiog nekenčiu žmonių ašarų. O dar labiau nekenčiu nesėkmingų bandymų juos paguosti.
Pažvelgiau į Louis veidą kol jis dar miegojo. Nežinau kaip jam sekėsi miegoti, tačiau daugiau naktį nuo riksmų neprabudau.
Atsisėdau ir norėjau lipti iš lovos bet buvau sustabdytas tvirtų pirštų aplink riešą.
-Nepalik manęs. Bent jau tu,-jis sumurmėjo per miegus. Nežinau ar jis suprato ką kalba.
-Aš tik einu pagaminti pusryčių. Aš būsiu virtuvėje,-nuo mano žodžių Louis ranka paleido mano riešą, todėl galėjau netrukdomas išlipti iš lovos.
Virtuvėje nusprendžiau iškepti blynų. Galvojau pagaminti ką nors kita, tačiau pamačius šaldytuvo turinį visos viltys žlugo. Įdomu kada kuris nors iš mūsų buvom parduotuvėj? Nes čia pilna tik ilgai negendančių produktų. Galbūt ir gerai.
Užmaišiau tešlą ir įkaitinau keptuvę. Nuo pat mažens mėgau gaminti. Visai kaip mama, ji beje mane to ir išmokė, nes ji dažnai dirbdavo. O tėvas, net neįsivaizduoju kur ir patikėkit, net nenoriu žinot.
Kai paskutinis blynas buvo iškeptas, nuskambėjo durų skambutis. Kaži kas ten? Svečių dažnai nesulaukiu.
Atidariau duris ir iš tiesų per daug nenustebau ten pamatęs Niall.
-Labas,-jis tarė įėjęs į vidų. Jis nebuvo geriausios nuotaikos, kas tikrai yra suprantama po pusseserės mirties.
Sukirtau su juo rankomis nulydėjau jį į virtuvę.
-Blynai,-jis apsilaižė lūpas ir aš pavarčiau akis. Blynų monstras atėjo.
Kai daugiau nei pusė lėkštės buvo nuvalgyta, jam nušvito protas ir jis sustojo. Nežinau ar dėl to kad buvo sotus(kas labai mažai tikėtina), ar dėl to kad sugalvojo ir Louis palikt.
-Kur Louis?-jis paklausė galbūt patvirtindamas mano teoriją.
-Miega,-pažvelgiau į Louis kambario duris.
-Kaip jis?-paklausė šiek tiek tylesniu balsu. Turbūt nenorėdamas jo prikelt.
Jam būtinai reikia pamiegoti.
-Nekaip,-numykiau ir Niall supratingai linktelėjo. Nenorėjau jam pasakoti apie šią naktį, net tuo atveju kad ten nieko nenutiko.
-Šiandien antrą valandą mes turėtumėm važiuot į Liverpulį, kur vyks laidotuvės ir mes neturim...-jis pradėjo sakyt.
-Aš jus nuvešiu. Jau susitariau su Louis,-patikinau jį.
Jis žiojosi kažką sakyt, bet užsičiaupė ir tiesiog linktelėjo.
Netrukus durys prasivėrė ir iš ten išlindo apsimiegojęs Louis.
-Harry...-jis kažką norėjo sakyt, bet pamatęs Niall užsičiaupė,-Ir tu čia,-jis silpnai šyptelėjo.
-Eikš,-Niall atsistojo ir tvirtai apkabino rudaplaukį. Mačiau kaip Louis stengėsi nepravirkt kas beveik pavyko.
-Manau reikėtų ruoštis,-tariau kai Louis bandė valgyti blyną. Mačiau kad jam apetito nebuvo, ką aš tikrai supratau. Tačiau jis vistiek stengėsi neparodyti to, turbūt nenorėdamas ižeisti manęs. Tai miela iš jo pusės.
Jis pažvelgė į laikrodį ir šiek tiek susiraukė.
-Taip ilgai dar nesu miegojęs,-jis pasitrynė akis. Iš tiesų, jau buvo beveik dvylikta.
-Tau pasisekė, mane visą naktį kankino košmarai,-Niall įsiterpė.
-Mane i..Aš nesapnavau nieko,-jis staiga pasitaisė vos neištaręs žodžio. Mačiau kad jis taip pat nenorėjo pasakoti Niall apie šios nakties košmarus ir mūsų miegojimą kartu. Louis šiek tiek sutrikusiu žvilgsniu pažvelgė į mane. Aš jam slapta mirktelėjau kas privertė jį kiek atsipūsti.

#Louis pov.#(pagaliau xd)
Lengviau atsipūčiau kad Harry to pernelyg nesureikšmina. Nežinau kodėl, tačiau aš trokštu kad jis būtų šalia. Kai jis apsikabina mane, arba atvirkščiai, jaučiuosi kaip niekada ramus ir saugus. Tai keista, tikrai. Tačiau aš pats nieko nesuprantu. Ta Harry šypsena tiesiog veda iš proto. Nežinau kodėl. Ar tai normalu? Kad po išsiskyrimo su Heylan vėl jaučiuosi gyvas?
Žinoma Lotte netektis privertė mane viduje mirti kartu su ja. Aš ją taip mylėjau. Sesut, sakei, kad niekada manęs nepaliksi. Bet melavai man. Dabar aš likau vienas. Bent taip manau. Nes nebeturiu nieko, apart draugų, kas mane palaikytų. Lotte, kaip man dabar reiks gyventi?

Užniaužiau kvapą ir įsėdau į automobilio priekį. Niall atsisėdo į galą ir susikėlė kojas ant sėdynės.
Užsisegiau diržą ir susikoncentravau į kelią. Harry vairavo, o aš stengiausi įsidėmėti kelius. Nežinau kokio velnio, bet tai buvo vienintelė veikla šovusi į galvą bent kiek atitraukti mintis.
Už manęs ėmė kažkas čežėti, todėl pažvelgiau pro veidrodėlį. Ten Niall turėjo čipsų pakelį.
-Turi čipsų?-mane aplenkė Harry.
-Nesimato?-Niall praplėšė pakelį ir automobilyje pasklido malonus aromatas.
-Nialleri,-Harry gražiai nusimaivė ir šis dar kartą pavartęs akis ištiesė pakelį mums.

Visą kelionę buvo slogi tyla. Suprantu kad dabar ne metas skaldyt juokelius ar dar kažką, bet man reikėjo bet ko, kas prablaškytų.

Kai privažiavome kapines, pajaučiau ašaras kaupiantis akyse. Ne, nenorėjau verkti.
Išlipom iš mašinos ir aš pajutau ašarą nutekant skruostu.
-Tau nebūtina ten eiti,-tarė man Harry pamatęs.
-Ne, aš privalau,-giliai įkvėpiau ir pradėjau eiti link mamos. Ji buvo apsirengusi juodai, kaip ir visi čia esantys.
-Mama,-apkabinau ją ir išgirdau kaip ji verkia.
-Jos nebėra,-mama sukūkčiojo. Tai, kad ji verkia paskatino dar keliais ašaras nusiristi mano skruostu.
-Einu pas ją,-tariau ir mama linktelėjo. Pradėjau eiti link karsto. Jame gulėjo visa išbalusi blondinė. Jauna, jai vos septyniolika. Tai buvo mano mylimiausia sesutė. Gerklėje susidarė gumulas. Pajutau ranką sau ant pečių ir šiek tiek nurimau pamatęs kad tai tiesiog Harry.