Murder Me (Z.M.)

2.16

"Murder Me"

2.16

*Harry*

Kai visų mano draugų kančių pabaiga jau beveik pasiekiama ranka, aš nebežinau, kurią pusę palaikyti...
- Bri! - žodis greitai ir neapgalvotai paliko mano lūpas.
Tačiau vos man prabilus ir Bri atsigręžiant į brolį, nepažįstamasis susmeigė švirkštą į Max kaklą ir suleido skystį.
- Ne, po velnių! - surikau. - Paleiskit mane! - galiausiai išsilaisvinau, nes visi buvo apimti šoko.
Užpuolikas pasileido bėgti pro kitas duris, negalėjau leisti jam pabėgti, todėl pašokau iš vietos ir puoliau jį vytis, viską palikdamas už savęs.
- Stok! - šaukiau matydamas apsimetėlį priešais.
Jis pasuko už kampo, o kai aš iki ten pribėgau, jis dingo iš akiračio.
- Po velnių! - susinervinęs rankomis perbėgau per plaukus.
Tuo pat metu kažkas užpuolė mane iš už nugaros, aplink kaklą apvydamas virvelę, su kuria ėmė mane smaugti. Laimei, sureagavau kiek greičiau ir spėjau užkišti pirštus, bet nepaisant to jaučiausi kiek bejėgis. Mano gyvybė, kaip ir Max, dabar kabojo ant plauko.
Muisčiausi kaip įmanydamas. Jaučiau savo širdį plakant greičiau iš baimės, kad tai gali būti mano pabaiga. Ėmiau kosėti, nes pradėjo stigti oro bei jėgų pasipriešinimui.
- Įspėjau tylėti. - pratarė apsimetėlis.
Balsas pasirodė kiek pažįstamas, o tai mane išblaškė ir užpuolikas, žinoma, tuo pasinaudojo. Nebegalėjau ilgiau priešintis, o dėl oro trūkumo pradėjo lietis vaizdas.
Tik staiga suklupau ant grindų smarkiai kosėdamas ir pagaliau galėdamas kvėpuoti. Užpuolikas krito šalia be sąmonės. Nesupratau kas nutiko, kol pajaučiau ranką ant peties ir pastebėjau kaip ant grindų nukrenta medinė lazda.
- Ar tu sveikas? - tai buvo Bri.
Atsitiesiau ir nugara atsirėmiau į sieną, vis dar gaudydamas kiekvieną oro gurkšnį. Vos vaizdas akyse tapo ryškus, stirpiai apkabinau merginą. Tai buvo ir padėka už išgelbėtą gyvybę, ir užuojauta dėl Max, kuris tikriausiai neišgyvens iki kito ryto.
Kai atsitraukiau, pamačiau jos skruostais riedant ašaras, todėl priglaudžiau savo delnus ir nuvaliau jas.
- Ačiū, kad išgelbėjai mane. - prabilau.
- Negalėjau tavęs netekti. Rodos, esi viskas, kas man liks. - jos akys vėl prisipildė ašarų.
Supratau, kad Max nutylėjo apie ligoninę ir Dianos užpuolimą. Juk tas švirkštas buvo skirtas jai. Staiga toptelėjo mintis.
- Bri, ką tu veikei ligoninėje? - susiraukiau.
Mergina kiek sutriko dėl tokio mano klausimo, tuomet sukikeno.
- Ką tik susidūrei su mirtimi, o tau svarbiau ką veikiau ligoninėje? - susijuokė.
- Suprantu, tai kiek keista. - nusijuokiau ir pats.
- Tai jau tikrai. - šyptelėjo. - Ar žinai kas jis? - ji pastebėjo užpuoliką.
Pažvelgiau ten pat, kur Bri. Vaikinas iš tiesų atrodė matytas. Prireikė vos kelių sekundžių, kad atmintyje iškiltų jo veidas ir suprasčiau kas jis. Zayn mokyklos laikų draugas.
- Jay Wesas. - tariau balsu, nutylėdamas apie Z.
- Pažįsti jį? - domėjosi.
- Esu susidūręs kelis kartus. Ir jis nėra malonus tipas. - trūktelėjau pečiais.
Mergina pakilo nuo grindų ir ištiesė man ranką, padėjo atsistoti. Rodos, vis dar jaučiau virvę ant savo kaklo, štai kodėl priliečiau jį ranka ir susiraukiau pajutęs perštėjimą.
- Nesijaudink, tas randas dings. - įspėjo Bri.
- Žinau. Tik manau, kad atrodau taip, lyg ketinau kartis. - pajuokavau.
- Nejuokinga. - šviesiaplaukė alkūne niuktelėjo man į šoną. - Beje, kodėl bandei įspėti apie užpuolimą? Maniau, nekenti Max. - prisiminė.
- Na, vis dar turiu žmogiškumo. - šyptelėjau.
- Tu tikrai geras žmogus, Harry. - taip pat atsakė šypsena.

*Zayn*

*Po savaitės*

Praėjo dar septynios dienos pripildytos kančios. Dia kiekvieną dieną silpsta vis labiau ir aš negaliu to sustabdyti. Bet kuri minutė gali būti jos paskutinė gyvenimo akimirka.
Dieną ir naktį vis stebėjau ją palatoje. Daugiau laiko praleidau ligoninėje nei namuose ar su draugais. Man niekas kitas nerūpi, išskyrus Dia. Mano mylimoji atsisakė tolesnio gydymo, nes šis jai nė kiek nepadeda, tik sukelia dar didesnį skausmą. O žinojimas, kad be gydymo jai liko dar mažiau laiko... Ji nori kuo greičiau atlikti cezario pjūvį, kad bent jau dvyniai galėtų gyventi.
Įžengiau vidun į palatą iš karto sutikdamas smalsų merginos žvilgsnį. Smalsumą jos veide greitai pakeitė šypsena. Priėjau arčiau jos ir paėmiau ją už rankos, pasilenkiau bei palikau bučinį viršugalvyje.
- Kaip jautiesi, meile? - paklausiau.
- Pavargusi. - trumpai atsakė.
Puikiai žinojau, kad su kiekviena diena jai darosi vis blogiau. Nors ir norėčiau tai pakeisti, neturiu tam galimybių. Tik galiu vis dar tikėtis stebuklo.
- Tau reikia nusiskusti. - mergina paglostė mano, šiurkštesnį nei įprastai, skruostą. - Ir pailsėti. Visą laiką praleidi čia. - pridūrė.
- Juk žinai, kad nenoriu tavęs palikti vienos. - šyptelėjau.
- Zayn, daviau tau pakankamai laiko atsisveikinti su manimi. Aš nebegaliu ilgiau išsilaikyti gyva. Liga jau mane palaužė. - pratarė.
Kiek atsitraukiau nuo jos. Vargu, ar sugebėsiu kada nors su ja atsisveikinti. Be jos niekada negalėsiu gyventi toliau.
- Aš apsisprendžiau. Tai nutiks šiandien, Z. - įspėjo.
- Kodėl taip skubi? - pažvelgiau į ją.
- Jei mirsiu kol dvyniai manyje, žus ir jie. O aš noriu, kad jie gyventų. Zara ir Leo - jie bus tavo prisiminimas, kai manęs nebus šalia. - tarė.
- Zara ir Leo? - sušnabždėjau.
Dia šyptelėjo ir paėmė mano ranką, uždėjo ją ant savo jau didesnio pilvuko. Tą akimirką pajutau mažylius besispardant. Tai sukėlė šypseną ir mano veide.