Murder Me (Z.M.)

2.15

"Murder Me"

2.15

*Harry*

Buvau tvirtai įsitikinęs tuo, ką noriu padaryti Max, tačiau į savo galvą įsileidau vieną vienintelę mintį, kuri privertė mane suabejoti... Kaip jausis Bri? Štai kodėl sulaikiau ją prieš mums įžengiant į jos brolio klubą.
- Kas? Nejau išsigandai? - ji pažvelgė į mane.
Akimirką dvejojau, bet ne todėl, kad bijočiau. Bent jau ne dėl Max.
- Ne. Tik noriu žinoti, ką ketini daryti? - stebėjau ją.
- Pasikalbėti. Esu tikra, kad žinai koks idiotas kartais gali būti mano brolis, bet jis manęs paklausys. - atrodė įsitikinusi.
- Aš neabejoju, kad esi jam svarbi. Bet kas bus jei kerštas pasirodys svarbesnis net už šeimą? - ieškojau tinkamų argumentų.
- Surizikuosiu.
Ji siekė durų rankenos, kai sučiupau jos riešą. Sutrikęs jos žvilgsnis iš karto pasiekė mano akis. Pirštais jaučiau padažnėjusį jos pulsą, todėl paleidau ją. Nusukau žvilgsnį į kitą pusę.
Dar prieš porą valandų buvau visiškai tikras dėl savo ketinimų ir niekada negalvojau apie Bri daugiau nei apie priešo seserį. O dabar... Atrodo, lyg būčiau išklydęs iš savo kelio. Vienišas vilkas palikęs savo gaują ir besivejantis avelę. Po galais, kaip giliai aš įklimpau?
Pajutau Bri ranką ant savo peties, todėl atsisukau į ją. Jos akyse regėjau... Susirūpinimą? Ar gali būti, kad šiai merginai rūpi kažkas daugiau nei ji pati ar jos brolis?
- Neverčiu tavęs eiti ten su manimi. - tarė.
Po velnių, kaip neišsiduoti, kad atvykau čia tik tam jog užbaigčiau jos pabaisos brolio gyvenimą?
Tiesiog tylėjau. Taip bus geriausia, leisiu Bri daryti tai, ką ketino.
Šviesiaplaukė galiausiai atvėrė duris ir mes įžengėme vidun. Darėsi vėlu, todėl viduje buvo gausu lankytojų. Tačiau ne tiek daug, kad Max apsauginiai nepastebėtų jo sesers.
- Panele Meison. - pasisveikino vienas jų.
- Kur Max? - paklausė nieko nelaukdama.
- Jūsų brolis dabar užsiėmęs, panele. - įspėjo.
- Tuomet pranešk jam, kad atėjau. - ji dirstelėjo į mane. - Su svečiu. - pridūrė.
Apsauginis tik linktelėjo ir lyg paklusnus šunelis greitai dingo iš akiračio. Nesuprantu, nejau jiems patinka pataikauti kažkokiam nevispročiui?
Mano apmąstymus netikėtai nutraukė kiek trikdantis Bri gestas. Ji sunėrė mudviejų pirštus ir pradėjo vestis tolyn į minią.
- Kur mes einame? - paklausiau, nors abejojau, kad ji mane girdės per tokią garsią muziką.
- Nejau manei, kad lauksiu leidimo užeiti? - pasirodo, ji mane girdėjo.
- Taisyklių laužytoja. - nusijuokiau.
Pastebėjau kaip ši frazė sukėlė šypseną jos veide. Atrodo, šią akimirką tai buvo mieliausias mano matytas vaizdas.
Kai pasiekėme koridorių, bet netoliese vis dar girdėjosi muzika, apsukau merginą ir greitai truktelėjau prie savęs. Kartu leisdamas jos nugarai susiliesti su siena.
- Ką darai? - ji akivaizdžiai pasimetė.
- Luktelėk akimirkai. - sukuždėjau, prieš suglausdamas mūsų lūpas.
Privalėjau suprasti kas su manimi darosi, o tai buvo vienintelis būdas. Rodos, visą šį laiką, kai turėjau planuoti smulkiausias detales dėl Max pražūties, leidau Bri mane išblaškyti. Velnias, jei tikrai neklystu, tuomet ne tik Bri jaučiasi pažeidžiama būdama su manimi. Aš taip pat turiu silpnybę...
Atsitraukiau nuo šviesiaplaukės su ta mintimi, kad jei ne Max, tai Zayn galiausiai mane nudės.
- Dabar eime, juk negalime švaistyti tavo brolio brangaus laiko. - pasišaipiau.
Bri sukikeno ir kumštelėjo mane. Tuomet mes pajudėjome iš vietos. Einant koridoriumi į kažką atsitrenkiau petimi, bet nesureikšminau to ir toliau sekiau paskui Bri. Pagaliau pasiekus kabineto duris jaučiausi kiek išmuštas iš vėžių. Nerimavau dėl to, ką teks daryti.
Mergina ilgai nelaukdama plačiai atvėrė duris ir mūsų laimei Max jau buvo įspėtas apie sesers atvykimą. Tačiau jo akiratyje užkliuvau aš. Štai kodėl apsauginiai stovėję prie durų, vos gavę įsakymą žvilgsniu, jėga parklupdė mane ant grindų ir vienas jų tvirtai laikė mano rankas man už nugaros.
- Po velnių, Max, ką tu darai?! - Bri ketino man padėti.
- Pasitrauk nuo jo, sese. - įspėjo, todėl ji sustojo.
- Kas su tavimi negerai? - ji spoksojo į brolį.
- Kaip drįsai atsivesti čia Malik'o pakaliką? - spjovė žodžius.
- Jis nėra toks kaip Zayn. - atkirto. - Paleisk jį.
- Vienintelis dalykas ką jis gaus, tai mirtis, sese. Na, rodos, pati galėsi atnešti man jo galvą. - nusijuokė.
- Kiek barbariška, nemanai? - įsiterpiau pasimuistydamas.
Tikrai neplanavau netekti galvos čia ateidamas.
- Niekas tavęs nekalbino. - atšovė Max.
Tą akimirką jo veido išraiška staiga pasikeitė. Žvilgsnis vis nuklysdavo tai prie manęs, tai prie Bri. Išvada tik viena - jis suprato.
- Po velnių, Bri! Tu ir šitas...? Ar nebuvo gana žaidimų su Malik?! - vaikinas akivaizdžiai įsiuto.
- Tu nieko nežinai! Niekada nesupratai ko aš noriu! Neleidai man rinktis! - Bri šaukė.
Po galais, atrodo, pakliuvau į tikrą šeimyninį ginčą, kuris man gali baigtis bloguoju. Jei tik Max sužinos, kad jau permiegojau su Bri... Velniava.
Šviesiaplaukė nusisuko ilgiau negalėdama žiūrėti į brolį, kuris pasirodo valdė visą jos gyvenimą. Ši mergina niekada neturėjo teisės pasirinkti kaip jai gyventi. Max ne tik žlugdė kitų gyvenimus, bet atėmė laimę ir meilę net iš savo sesers. Jis tikras pabaisa.
Kai pakėliau akis, mačiau įskaudintą merginą ir brolį, kuris galbūt tik norėjo ją apsaugoti, tačiau labiau jai šitaip pakenkė. Netrukus už akių užkliuvo sargybinis stovinti šalia Max. Asmuo rankoje laikė švirkštą. Tai išvydęs supratau, kad susidūrimas koridoriuje buvo suplanuotas.
Pasimuisčiau norėdamas ištrūkti, nes niekas nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui. Visi buvo paveikti šeimos ginčo. O nepažįstamasis, turintis mirtiną ginklą, pagavo mano žvilgsnį. Jis tik pakėlė smilių sau prie lūpų, lyg įspėdamas mane, kad tylėčiau. Tokiu būdu tapčiau šito bendrininku. Sąjungininku pražudant... Max. Taip, apsimetėlis apsauginis, artinosi būtent prie Max.