Murder Me (Z.M.)

2.17

"Murder Me"

2.17

*Dia*

Zayn galiausiai išėjus į koridorių, nuo spintelės pasiėmiau baltą lapą ir rašiklį. Negaliu viską išsakyti žodžiais, paprasčiausiai jis net nesiklausytų.
Akimirkai žvilgtelėjusi pro langą, ėmiau rašyti tai, ką noriu pasakyti Zayn ir dvynukams...

*

Tik sulenkus lapą pusiau ir įdėjus į vokelį, bei užrašius Z vardą, pro duris įžengė Harry. Jis pastebėjo voką mano rankose.
- Ką darai, Dia? - paklausė.
Žvilgtelėjau į baltą popierių savo rankose ir ilgai negalvodama ištiesiau jį į Harry. Jis kiek sutriko, bet paėmė vokelį.
- Ar galėsi perduoti jį Zayn, kai... - nutilau.
Sunku patikėti, kad susitaikiau su mintimi jog man liko vos keletas valandų.
- Aš supratau. - vaikinas linktelėjo.
- Ačiū tau, Harry. - šyptelėjau.
Jis įsikišo voką į švarko vidinę kišenę.
- Ar labai kvaila būtų, kai ko tavęs paprašyti? - pažvelgė į mane.
- Ar viskas gerai? - susiraukiau.
- Taip, tik... Na, ar galėtum atleisti Bri?
- Bri? - pakartojau.
Jis linktelėjo.
- Ji pasikeitė. Max mirtis privertė ją gailėtis visko, ką padarė. - aiškino.
- Suprantu, bet kodėl tau tai rūpi? - sutrikau.
Vaikinas ketino kažką sakyti, tačiau susilaikė ir vietoj to, tik perbėgo pirštais per savo plaukus. Mano klausimas akivaizdžiai jį sutrikdė. Tuomet man toptelėjo mintis.
- Harry, ar tau patinka Bri? - žiūrėjau į jį.
Jis pakėlė akis į mane, lyg būčiau pasakiusi tai, ką jam iki šiol sunku pripažinti. Dievaži, ji jam tikrai patinka.
- Kada tai nutiko? - paklausiau.
- Ką? - pasimetė.
- Nuo kada ji tau patinka? - pakartojau.
- Aš nežinau... Nesu tikras ar ji man patinka. - susiraukė. - Tik jaučiuosi jai skolingas po to, kai mane išgelbėjo. Tada įdavėme Jay farams, o vėliau ji praleido likusį laiką su Max. Kitą dieną pasirodė prie mano buto durų, nes liko visiškai viena, o aš... - nutilo. - Esu vienintelis neatsukęs jai nugaros. Rodos, net vienintelis, kuriam svarbu kaip ji jaučiasi. - atsiduso.
Sukikenau, kas privertė Harry kiek piktai dėbtelėti į mane. Juk jis ką tik man atsivėrė, o aš juokiuosi.
- Atleisk. Aš visada maniau, kad Bri rūpinasi tik savimi. Nemaniau jog būsi pirmas žmogus, pas kurį ji ateis, kai jai bus blogai. - paaiškinau.
- Dia, ji taip pat žmogus. Tai, kad praeityje padarė klaidų, nereiškia jog nenusipelno atleidimo. Ji neteko brolio. Ką tu darytum jei tau taip nutiktų? - žodžiai greitai paliko jo lūpas, prieš suvokiant ką pasakė.
- Teisingai, Harry, aš nieko neprarasiu, tik nematysiu kaip auga mano vaikai ir nebūsiu šalia mylimojo.
- Nenorėjau to pasakyti. Atsiprašau, aš tikras idiotas. - susiėmė už galvos.
Vaikinas ketino išeiti, kai aš atsidusau ir sulaikiau jį.
- Palauk.
Jis atsigręžė į mane.
- Pasakyk Bri, kad atleidžiu jai. - tariau.
- Tikrai? - nustebo.
Linktelėjau.
- Kai išeisi, pakviesk slaugę. - paprašiau.
- Žinoma. - pradėjo eiti, bet stabtelėjo. - Ką darysi? - pasidomėjo.
- Užpildysiu dokumentus dėl organų donorystės. Jei aš negaliu gyventi, galbūt padėsiu kam nors kitam. - šyptelėjau.
- Oh... Gerai. - taip pat šyptelėjo. - Tik žinok, kad visi tavęs ilgėsimės, Dia. - pridūrė.
- Stebėsiu jus iš ten. - žvilgtelėjau į dangų.
Vaikinas linktelėjo ir išėjo iš palatos. Netrukus čia pasirodė slaugė su dokumentais, kuriuos net nedvejodama užpildžiau. Kai liko gyventi vos kelios valandos, esu užtikrinta dėl kiekvieno savo sprendimo. Jau anksčiau atsiveikinau su visais man artimais žmonėmis, liko tik Zayn.
Slaugės padėjo pasiruošti operacijai ir su ligoninės lova išvežė mane į koridorių. Beveik pasiekus operacinę, išgirdau kažką šaukiant mano vardą. Tai sustabdė slauges. Netrukus pamačiau virš manęs palinkusį Zayn ir kiek paraudusias jo akis, bet jis stengėsi šypsotis, nors tai akivaizdžiai buvo sunku.
- Ketinai neatsisveikinti? - paklausė.
Žodžiai iš jo lūpų skambėjo su skausmo gaidele balse, jaučiau tai. Tačiau ką galėčiau padaryti? Mano valandos jau suskaičiuotos.
- Niekada taip nepasielgčiau, juk žinai tai. - atsakiau, kai jis paėmė mano ranką.
- Nenorėjau ir vis dar nenoriu, kad išeitum, bet žinau, kad tavęs nebesulaikysiu, mylimoji. - jis šypsojosi, tačiau jo skruostais ėmė ristis, viską išduodančios, ašaros. - Negalėjau paleisti tavęs mums neprisiekus vienas kitam amžiną meilę. Ir visai nesvarbu, kad tai nutiks ligoninėje... - jis žiūrėjo tiesiai man į akis.
Kiek pakėlusi galvą, netoliese Z išvydau visus mums artimus žmones. Harry laikė kažkokius popierius savo rankose. Net slaugės, rodos, žinojo kas bus, tik aš viena nesupratau.
- Kas čia vyksta? - sutrikau.
- Diana Clay, ar leisi man suteikti mūsų vaikams Malik pavardę ir priimsi mane kaip savo vyrą? - Zayn iš kišenės ištraukė mažą raudoną dėžutę ir priklaupė prie mano lovos, ją atidarydamas.
Viduje pamačiau mažą auksinį žiedelį. Pagaliau suvokusi kas dedasi, apsiašarojau iš laimės ir ėmiau linksėti.
- Taip, aš sutinku! - tariau.
Negaliu patikėti, kad Harry būdamas pas mane palatoje nieko apie tai neminėjo. Nors ir žinojau, kad atrodau tikrai ne kaip nuotaka, o mirštanti ligonė, man užteko šios laimės jog nebegalvočiau apie tai, kas bus toliau.
Niall ir Lea buvo mūsų liudininkai pasirašant santuokos dokumentus. Viskas įvyko greitai, atsižvelgiant į mano ribotą laiką. Dabar galėjau būti tikra, kad Z pasirūpins mūsų dvynukais, o mudviejų draugai jam padės.
Mylimasis užmovė man žiedą, o aš jam. Vis dar laikydamas mano ranką, jis priglaudė savo lūpas prie manųjų, taip galiausiai užbaigdamas ceremoniją. Žinojau, kad mums atsitraukus graži pasaka baigsis ir man teks atsisveikinti. O ta akimirka atėjo pernelyg greitai...
- Tik norėjau, kad žinotum kaip stipriai tave myliu, Diana Malik. - sušnabždėjo.
- Ir aš myliu tave, Zayn Malik. - spustelėjau jo ranką, nebegalėdama sulaikyti besiritančių ašarų.
Slaugės pradėjo vežti mane pro operacinės duris, primindamos, kad jau laikas tarti sudie. Pasirinkau išgelbėti mažylius, nes man jau nebėra galimybių gyventi. Tai vis tiek nutiktų, tad koks skirtumas ar operacinėje, ar palatoje.
Galiausiai viskas, ką jaučiau, tai savo pirštus išslystant iš Zayn delno...