Murder Me (Z.M.)

2.12

"Murder Me"

2.12

*Dia*

Atmerkiau akis aplinkui išvysdama baltas ligoninės palatos sienas. Atrodo, ši vieta taps paskutinių mano minučių saugotoja.
Lėtai pasukau galvą į šoną ir pastebėjau Zayn miegantį ant sofos. Prisiminiau viską, kas mane supykdė ir dėl ko, akivaizdu, atsidūriau čia. Rodos, dar labiau patrumpinau savo "galiojimo" laiką. Ironiška. Z melavo man apie Amy, o aš meluoju jam apie leukemiją. Atrodo, mano melo kojos taip pat trumpos. Visa tiesa anksčiau ar vėliau išlenda į šviesą. Tik norėjau, kad tai nebūtų taip arti, nes tai reišktų jog man liko visai ne daug laiko. O aš vis dar privalau pasirūpinti gyvybe augančia manyje.
Netrukus mano mintis išblaškė tylus Zayn murmėjimas. Sprendžiant iš to, kaip jis susiraukė, sapnas nėra malonus. Galbūt tai net košmaras.
Staiga pro duris įžengė gydytojas, kurio įėjimas pažadino Z. Tuomet jis pastebėjo, kad aš nubudusi.
- Kaip gerai, kad atsibudote, panele Clay. - tarė medicinos specialistas. - Negalite ilgiau to ignoruoti.
- Ko ignoruoti? Dia, apie ką jis kalba? - Zayn pažvelgė į mane.
- Turite tai pasakyti dabar, nes ši liga kelia pavojų jūsų dvynukams. - įspėjo.
To ir bijojau. Nenorėjau būti pastatyta į tokią padėtį. Palaukit, dvynukai?
- Aš laukiuosi dvynių? - nustebau.
- Taip, mergaitės ir berniuko. Todėl privalote apsispręsti ką darysite. - paaiškino.
- Kokia dar liga, Diana? - įsiterpė Z.
Tai, kad jis kreipėsi į mane pilnu vardu, privertė pašiurpti mano odą. Vadinasi, jis nusiteikęs labai rimtai. Man užteko tik pažvelgti jam į akis ir jis viską puikiai suptato. Žinoma, juk tai jis mane rado vonioje.
- Negali būti. - Zayn pakilo iš vietos.
- Akimirkai paliksiu jus vienus. - tarė gydytojas ir pasišalino iš palatos.
- Kodėl man šito nepasakei? - mačiau jo akyse besikaupiančias ašaras.
- Privalėjau būti stipri, o tai, ką matau dabar... Šitai verstų mane kentėti ir jaustis silpna. Nenorėjau, kad su manimi elgtųsi kaip su ligone ar liūdėtų, nes greitu metu...
- Nutilk, neužbaik to sakinio. - pertraukė mane. - Kaip galėjai nuspręsti už visus? Taip, nei vienas tau artimas žmogus nebūtų tavęs palikęs, bet bent jau būtų galėję pabūti su tavimi. Po velnių, ką aš čia kalbu? - rankomis perbėgo per plaukus. - Tu gyvensi. Aš rasiu specialistus, jie tave išgydys. Tu negali manęs palikti, Dia. - Zayn suklupo prie lovos ir sugriebė mano delną spausdamas jį prie savo veido.
Uždėjau laisvą ranką ant jo galvos ir švelniai glosčiau jo plaukus. Jaučiau savo akyse besikaupiančias ašaras. Štai kodėl nenorėjau nieko sakyti. Aš jau jaučiu, kad po truputį palūžtu...

*

Netrukus apie mano ligą žinojo visi, nors ir prašiau Zayn to nesakyti. Jis neklausė nė vieno mano žodžio. Puikiai supratau, kad dabar jis jautėsi įskaudintas ir pažeidžiamas. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl slėpiau savo ligą. Žinojau, kad tai paveiks visus man artimus žmones, o labiausiai - Zayn. Negaliu net pažvelgti jam į akis. Bijau, kad tai bus paskutinis kartas, kai jas matysiu, o įžvelgti jose pyktį ar skausmą... Aš to nenoriu.
Kai palatoje likau viena, mat Z privalėjo išeiti įkvėpti gryno oro ir nusiraminti, pro duris vėl įžengė gydytojas.
- Kodėl pastatėte mane į tokią padėtį? - sumurmėjau.
- Atleiskit, bet jūsų laukia svarbesnė užduotis, nei rodyti nepasitenkinimą. - įspėjo.
- Kas dar? - susiraukiau.
- Minėjau, kad laukiatės dvynių. Jei ir toliau blogės jūsų sveikata, grės pavojus ir dvynukų gyvybėms. - tarė.
Nežinojau ką sakyti. Mane apėmė šokas. Kaip galiu leisti, kad mano vaikams grėstų pavojus?
- Ką turiu daryti? - paklausiau atsipeikėjusi.
- Privalote vengti streso, pykčio ar bet ko kito, kas kenkia jūsų normaliai būsenai. Antraip, liks tik viena išeitis.
- Kokia?
- Cezario pjūvis. Tačiau žinant jūsų ligą, prireiks stebuklo, nes galite neišgyventi jūs arba dvyniai. - paaiškino.
- Bet dar nepraėjo devyni mėnesiai, kaip jie išgyvens? - sutrikau.
- Inkubatoriuje. Darysime viską, kad padėtume jiems ir jums, panele. - tarė ir išėjo.
Negaliu patikėti, kad priėjau iki šito. Vis tos prakeiktos problemos. Tegul mano gyvenimas baigsis, bet jei kas nors atsitiks mažyliams... Neatleisiu sau.
Girdėjau kaip atsidarė palatos durys, kai pakėliau akis, manęs vos neištiko dar vienas šokas.
- Ką tu po velnių čia veiki? - spjoviau žodžius.
- Norėjau įsitikinti gandais. Atrodo, tiesa yra ta, kad netrukus keliausi pragaran, Clay. - pareiškė.
- Jei atėjai tik palinkėti man mirti, tai jau gali išeiti, Max. - stebėjau jį.
- O ne, meilute, aš galiu tau padėti pasiekti šį tikslą daug greičiau. - jis išsitraukė kažkokį švirkštą.
- Kas tai? - įsitempiau.
- Viena dozė šito ir iki ryto neišgyvensi, tiesiog ramiai užmigsi be skausmo. Gali vadinti tai maža pagalba nuo beribių kančių. - nusijuokė.
- Kokio velnio tau šito reikia? Kam greitinti tai, kas ir taip įvyks? - siekiau jį sustabdyti.
- Diana, man nereikia, kad į pasaulį paleistum dar du vaikus nešiojančius Malik pavardę. Be to, tu kažkaip pabėgai, kai tave uždariau. Jei tik būtum pasilikusi... Deja, niekada nesužinosim kas būtų, ar ne? - artėjo prie manęs.
- Prašau, padarysiu bet ką, tik palik mane ramybėje. - maldavau.
- To nebus. Daugiau jokių susitarimų, Clay.

×××××
Tai kas laukia Dianos? Ar mirtis ją pasieks dar greičiau? Ko tikitės toliau?
-Nessa