Murder Me (Z.M.)

2.14

"Murder Me"

2.14

*Dia*

Mintyse vis dar dėkojau Dievui, kad Harry pasirodė palatoje kaip tik laiku. Neįsivaizduoju kas būtų nutikę jei Max laimėtų. Rodos, tuomet žlugtų viskas. Visi man artimi žmonės gedėtų manęs ir nežinotų ką daryti su tokia našta. O Zayn liktų įskaudintas ir lengvai palaužiamas, tikriausiai Max šitaip galiausiai gautų viską. Net nenoriu apie tai galvoti...
Atrodo, jau beveik valandą Z sėdi ant kėdės, esančios netoli mano lovos, o mes dar nepratarėme vienas kitam nė žodžio po to, kai Harry paliko mus vienus. Po galais, kada tapo taip sunku kalbėtis?
- Atsiprašau. - mano dėmesį patraukė vienintelis Zayn žodis.
- Aš taip pat. - žvelgiau į jį.
Vaikinas pakilo nuo kėdės ir priėjo prie lango. Akimirką žiūrėjo į tolį, tuomet atsisuko į mane, tačiau liko stovėti prie palangės.
- Žinai, svajojau tave nusivežti į Dievo užmirštą kampelį, ten pasipiršti ir nugyventi ilgą gyvenimą su tavimi kol abu pasensime. Svajojau, kad mūsų vaikai žais smėlio dėžėje ar su šunimi pievelėje prie didelio mūsų namo, kur iš terasos juos stebėsime, kad nesusižeistų. - minutėlei nutilo. - Būčiau atsisakęs visko, net gyvybę atidavęs, kad tik galėčiau matyti tave laimingą, Dia. Aš taip tave myliu, kad net skauda. Ir po galais, aš nebežinau ką su tuo daryti! Kaip toliau gyventi, kai likimas nori atimti iš manęs viską, kas man brangiausia? - Z akyse regėjau ašaras.
- Prašau, nesileisk palaužiamas. - jaučiau savo skruostu riedant išdavikes ašaras. - Mylėsiu tave visą amžinybę, Zayn. Niekas iš mūsų to neatims, net mirtis.
- Kaip dar nesupranti? Aš nepasiruošęs tave paleisti, Dia. Dar ne dabar. Negalėsiu su tuo gyventi. - jis galiausiai priėjo arčiau ir aš sugriebiau jo ranką.
- Privalėsi. Noriu, kad vėl įsimylėtum. Paverstum svajones, kurių norėjai su manimi, realybe su kita mergina. - atsikvėpiau. - Zayn, jei man nepavyks, tau liks mūsų dvynukai. Pažadėk man, kad mylėsi juos ir gyvensi toliau. - spustelėjau jo ranką.
Jis užsimerkė ir leido ašaroms nusiristi jo skruostais. Tuomet lengvai papurtė galvą.
- Pažadėk man, kad gyvensi. - pažvelgė į mano akis.
- O, Zayn. - atsidusau.
- Man reikia tavęs. Aš myliu tave, Dia. - jis prisiglaudė prie manęs.
- Ir aš myliu tave.

*Harry*

Rodos, vieną akimirką galvojau apie Bri žodžius, tačiau tuoj pat pasidaviau kitai - aistros akimirkai.
Įsisiurbiau merginai į lūpas ir paleidau jos rankas, už liemens prisitraukdamas ją arčiau savo kūno. Bri visiškai tam nesipriešino, kaip tik atsakė į mano netikėtą, bet reiklų bučinį.
Atsitraukėme įkvėpti oro ir tik tada suvokiau ką darau. Per žingsnį pasitraukiau nuo merginos.
- Po galais, degsiu pragare. - tariau ranka perbraukdamas savo plaukus.
- Nemanau, kad viskas yra taip blogai, bet jei šitaip galvoji, tai kam mane bučiavai?
- Niekaip to nevertinu, supratai? - kilstelėjau antakį. - Tik manau, kad tavo brolis manęs už tai nepalaimintų. Žinai, aš esu Zayn draugas, ne Max. - pasakiau tai, ką galvojau.
- Kodėl tau rūpi ką galvoja mano brolis? - sutriko.
- Nežinau... - susiraukiau. - Tačiau tikrai nenoriu, kad Max sukapotų mane į gabalus už tai jog permiegojau su jo sesute.
- Kiek dar kartų priminsi apie tą naktį, nors ir manai, kad tai klaida? - pyktelėjo.
- Šito taip pat kažkaip nevertinau. Niekada nesakiau, kad tai, kas vyksta tarp mūsų yra blogai arba gerai, Bri. - nusijuokiau.
- Tu nepakenčiamas. - ji pastūmė mane.
- Tuomet užčiaupk mane. - žodžiai greitai paliko mano lūpas.
Ir vos akimirką mudviejų žvilgsniai susidūrė, kai Bri to neatlaikė bei pati mane pabučiavo. Prispaudžiau ją prie sienos, išprašydamas aimaną iš jos lūpų. Ji pakėlė galvą į viršų, kai glamonėjau jos kaklą ir greitai pasidavė mano veiksmams, kai užsikėliau ją ant savęs.

*

- Jei nenori to tęsti, turi viską nutraukti. - tarė sagstydamasi palaidinę.
- Tai buvo tik glamonės. Beje, skersgatvyje. Įdomu, kas bus toliau? - erzinau ją.
- Po galais, tu tikrai nepakenčiamas, Styles. - sumurmėjo.
Priėjau arčiau jos, priversdamas ją nugara atsiremti į pastato sieną. Galėjau jausti vėl padažnėjusį jos širdies ritmą. Nejau turiu jai tokią didelę įtaką?
- Ketinu šitai tęsti. Supratau, kad man tai tinka. O kaip tau? - sukuždėjau.
Jaučiau jos karštą alsavimą ant savęs. Jei be Zayn pasakojimų nežinočiau kokia yra Bri, manyčiau, kad tikrai jai patinku.
- Nebebijosi Max? - prisivertė paklausti.
Tikriausiai metas žaisti...
- Aš ne Zayn, kad tave palikčiau vien dėl tavo brolio. Be to, kas sakė, kad aš jo bijau? - kilstelėjau antakį.
- Juk sakei, kad Malik tavo draugas. Tad kodėl pasakei šitai? - pasimetė.
- Manai jis mane palaimins už tai, kad būsiu su tavimi? Zayn, kaip ir Max, šiuo atveju greičiausiai mane nudėtų. - atsakiau.
- Ir tau netrukdo tai, ką jis apie mane pasakojo? - domėjosi.
- Ar aš turiu teisti už padarytas klaidas? Man nerūpi tavo praeitis. Svarbi dabartis. - žvelgiau į ją. - Kiek toli būtum pasiryžusi nueiti, kad liktum su manimi?
- Ką turi omenyje? - susiraukė.
- Max neleis mums būti kartu. Ar dėl manęs galėtum iš žaidimo pašalinti net savo brolį?
- Ar siūlai man nudėti savo brolį? Gal visai netekai proto? - atsitraukė nuo manęs.
- Aš taip nesakiau.
- Žinai, jis nėra toks blogas. - atsiduso. - Tiesiog viskas prasidėjo nuo Zayn. Tai karas tik tarp jų.
- Ne, Bri. Tas karas nėra vien jų. Dabar į tai įsipainiojome visi. - pareiškiau.
Ji susiraukė, tuomet pasisuko eiti.
- Kur ketini eiti? - paklausiau eidamas kartu.
- Pas Max. - trumpai atsakė.
- Galiu tave ten nuvežti. - pasiūliau.
Ji stabtelėjo.
- Esi pasiruošęs pasakyti, kad miegojai su manimi? - paklausė.
Akimirką dvejojau dėl atsakymo. Tačiau supratau, kad kitos progos prisiartinti prie Max nebeturėsiu.
- Taip, jei to reikės. - patikinau.
- Puiku. Tuomet gali mane nuvežti. - šyptelėjo.
Linktelėjau.
Galbūt elgiuosi neteisingai, bet neturiu kitos išeities. Max sukėlė tiek sumaišties visų gyvenimuose, kad privalau tam padaryti galą. O Bri bus puikus viso to ginklas, nors ir nežinau kodėl nepajėgiau jai atsispirti.

×××××
Ar pajėgs Dia ir Zayn įveikti savo sunkumus? O ką rezga Harry? Ar tik pats neįklius į savo spąstus?
-Nessa