Murder Me (Z.M.)

2.13

"Murder Me"

2.13

*Zayn*

Sėdėjau savo automobilyje kelias minutes, net nesupratau kodėl vis dar iš čia neišvažiavau. Dia tikrai mane įskaudino. Kaip ji galėjo nuslėpti savo ligą? Maniau, kad mes pakankamai artimi jog šitai nenutiktų. Tikėjausi, kad jei kils problemų, išpręsime jas kartu, o dabar... Po velnių, ką aš sakau? Juk pats jai melavau. Esu toks idiotas. Vietoj to, kad būčiau su savo mažyte ar ieškočiau būdo kaip jai padėti, graužiuosi dėl to, kas jau buvo ir niekada nebus ištaisyta.
Išlipau iš automobilio ir išsitraukiau cigarečių pakelį. Vis tiek negalėjau nurimti. Tačiau vos panorėjęs užsirūkyti susivokiau, kad šitai taip pat gali prišaukti vėžį.
Papurčiau galvą ir pro langą numečiau pakuotę į automobilio saloną. Trumpai užmerkiau akis ir atsitraukiau nuo mašinos. Rankomis perbėgau per plaukus ir susinervinęs tiesiog spyriau į automobilio ratą. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, kai išgirdau žingsnius netoliese.
- Zayn, ar viskas gerai? - tai buvo Harry.
- O kaip tu manai? Mano mergina serga sumauta leukemija! Ar tai gali būti gerai? - pažvelgiau į jį.
- Ei, ji tai išgyvens. Juk žmonėms pasiseka ir jie gyvena dar ilgai. - bandė motyvuoti.
- Tu geras draugas, Harry. - tariau.
Vaikinas tik šyptelėjo, uždėdamas ranką man ant peties.
- Galiu ją aplankyti? - paklausė.
- Eik, apsidžiaugs tave pamačiusi. Tik neversk jos jaustis silpna, taip primindamas, kad serga. Ji jau įspėjo mane dėl to. - atsakiau.
Jis linktelėjo ir nuėjo.

*Harry*

Kai pasiekiau Dianos palatą, pamačiau, kad durys buvo šiek tiek praviros, o žengtelėjęs arčiau, išgirdau balsus. Tai neatrodė kaip draugiškas pokalbis. Todėl nedvejojau nė akimirkos ir įžengiau vidun.
Mano akys greitai pastebėjo vyrišką siluetą netoli merginos lovos. Iš karto išsitraukiau ginklą ir nusitaikiau į nežinomą asmenybę.
- Atsitrauk! - paliepiau, taip sulaukdamas dėmesio.
Vaikinas atsisuko į mane kiek nustebęs. Mačiau, kad Dia akivaizdžiai buvo išsigandusi. Tuomet pastebėjau ir švirkštą vaikino rankoje.
- Mesk tai arba šausiu! - įsakiau.
- Styles, kiek gali vaidinti didvyrį? Juk čia turėtų būti Malik, o ne tu. - nusijuokė.
Toks įžūlumas privertė mane greitai sudėlioti visas mintis į vietas. Max Meison.
- Tu, sumautas šunsnuki, pasitrauk nuo merginos. Dabar! - priėjau arčiau.
Jis atsitraukė, tačiau vis tiek išdidžiai šypsojosi. Norėjau išmušti tą šypsenėlę iš jo veido, tačiau tik dėl to, kad esame šalia Dianos, susilaikiau.
- Ar jis tau ką nors padarė? - dirstelėjau į Dia.
Ji papurtė galvą. Vadinasi, atėjau kaip tik laiku. Nežinia kas būtų nutikę jei būčiau įžengęs į palatą minute vėliau.
- Ką ketinai daryti, Max? - mostelėjau ginklu parodydamas jam judėjimo kryptį.
Jis pakluso mano nurodymams. Tikriausiai nenorėjo gauti kulkos tiesiai į galvą. Žinant, kad man nerūpi jog esame ligoninėje, jis veikiausiai išsigando, kad iš tiesų galiu iššauti.
- Paleisk mane, Styles. Juk nesame vienas kitam nieko skolingi. - prabilo.
Paėmiau švirkštą, kurį jis visgi numetė ant grindų. Tai buvo tik akimirka, kai nekreipiau dėmesio į Max ir jis tuo pasinaudojo sprukdamas pro duris. Ketinau jį vytis, bet Dia mane sulaikė.
- Harry, prašau, pasilik. - tarė.
Pažvelgiau į merginą. Rodos, ji ką tik išgyveno siaubingiausią laikotarpį savo gyvenime. Paslėpiau ginklą ir priėjau arčiau.
- Ką jis norėjo padaryti? Kas tai? - parodžiau švirkštą.
- Nuodai. Neišgyvenčiau iki ryto. Jis taip sakė. - pratarė.
Susiraukiau.
- Kam po velnių jam šito reikia?
- Max nenorėjo, kad Malik dvyniai išvystų pasaulį.
- Dvynukai? Laukiesi dvynių? - nustebau.
Ji linktelėjo.
- Sveikinu. - paėmiau ją už rankos.
Ji kiek sudrebėjo. Velnias, tas mulkis ją tikrai įbaugino.
- Klausyk, Max už tai sumokės, prisiekiu. Padarysiu viską, kad jis pagaliau dingtų. - žvelgiau į jos akis.
- Ačiū, bet nesivelk į tai. Nenoriu, kad kas nors nukentėtų. - Dia spustelėjo mano ranką.
- Juk žinai, kad nepaklausysiu. - nusijuokiau.
Ji kiek šyptelėjo. Kai paleidau jos ranką, išsitraukiau mobilų. Negalėjau palikti Dianos vienos, todėl ketinau parašyti Z, kad grįžtų čia.
- Harry, iš kur tu turi ginklą? - pasidomėjo mergina.
Pakėliau akis į ją kaip tik tada, kai išsiunčiau žinutę. Tuomet įsikišau mobilų atgal į džinsų kišenę.
- Šiuo metu niekur be jo neišeinu, Dia. Niekam nėra saugu, kol Max dar laivėje ar yra gyvas. - atsakiau. - Ir ne aš vienas jį turiu.
- Zayn? - kilstelėjo antakį.
- Taip. Tačiau nesu tikras ar aš turėčiau tau tai pasakoti. Bet kokiu atveju, Z tave apsaugos. Gali juo pasitikėti ir turėtum. - patikinau.
- Jis nepasakė man apie Amy. O tu melavai. Ar galiu pasitikėti bent vienu iš jūsų? - ji žiūrėjo tiesiai į mane.
Kiek nustebau dėl tokių jos žodžių.
- Tiesa, tačiau aš neturėjau teisės tau viską pasakyti. Tai buvo Z paslaptis, ne mano. Ne man teisti, bet tu taip pat turėjai paslaptį, Dia. Abu esate vienodai kalti. - pasakiau teisybę. - Tad gal jau gana vaidinti įsižeidusius ir laikas susivokti, kad turite daryti tai, kas geriausia jums abiems. Beje, Zayn, tai galioja ir tau. - pasukau galvą link durų.
Vaikinas įžengė vidun ilgiau nebesislėpdamas už durų. Esu tikras, kad jis girdėjo dalį pokalbio. Prieš Z pamatant, spėjau švirkštą paslėpti savo vidinėje švarko kišenėje.
- Paliksiu judu vienus. - tariau ir pasilenkiau atsisveikinti su Dia. - Neprivalai jam pasakyti apie Max. - sukuždėjau ir atsitraukiau. - Susimatysime vėliau. - žvilgtelėjau į Zayn ir išėjau pro duris, šįkart tikrai jas uždarydamas.
Ėjau koridoriumi iki ligoninės išėjimo, kai už akių užkliuvo matytas siluetas. Sustojau ir palaukiau kol mergina atsisuks, mat stovėjo atsukusi man nugarą ir kažko laukė prie priimamojo. Vos jai atsigręžus į mano pusę mudviejų žvilgsniai susitiko. Mačiau kaip greitai pasikeitė jos veido išraiška išvydus mane. Nė neapsidairiusi aplinkui, ji spruko laukan, o aš jai iš paskos. Rodos, pats likimas davė progą suteikti pagalbą draugams.
Ištrūkęs į atvirą erdvę ėmiau dairytis, tačiau atrodė, kad mergina dingo lyg dūmas. Kažkodėl ilgai negalvodamas pasukau į skersgatvį. Ir spėkit ką? Radau bėglę bandančią atgauti normalų kvėpavimą, vėl man atsukusią nugarą. Pasinaudojau šia proga ir čiupau jos riešus, greitai priremdamas ją prie mūrinio pastato sienos. Ji aiktelėjo.
- Po galais, ir vėl tu? - keli žodžiai paliko jos lūpas.
- Kodėl bėgai nuo manęs? - paklausiau.
- Nebuvau tikra ko iš manęs nori, Styles. Tačiau dabar tai matosi. - pažvelgė į labai mažą atstumą tarp mudviejų.
- Tai nutiko tik kartą, Bri. - sumurmėjau.
- Tuomet kodėl vis dar laikai mane prie sienos? - kilstelėjo antakį.
Manyje užvirė keistas jausmas. Juk atrodė, kad ta viena naktis nieko nereiškė, tad kodėl dabar taip keistai jaučiuosi?

×××××
Ar galiausiai Zayn ir Dia atleis vienas kitam už padarytas klaidas? O kokią istoriją turi Harry ir Bri? Ko laukti toliau?
-Nessa