Demono vaikas (IV dalis)

Keturioliktas skyrius. Tyla prieš audrą (2)

Gordonas visą dieną praleido savo darbo kambaryje, tvarkydamas svarbiausius karalystės reikalus, nenorėdamas palikti nei Arelos, nei Godos ar Ravenos, juk Tasdaras galėjo pasirodyti čia bet kuriuo metu. Ir nors praėjo savaitė nuo paskutinio karto, privalėjo išlikti budrus, nes neabejojo, kad jis kažką planavo. Kažką labai siaubingo, bet buvo sunku nuspėti ką. Kumščiai patys gniaužėsi iš pykčio. Jei tik būtų stipresnis, galėtų imtis ko nors drastiškesnio, nereikėtų planuoti slaptų įsibrovimų į Tamsos tvirtovę ir būtų kur kas paprasčiau, galbūt tada Tasdaras nuo jų atstotų. Nors ne, taip galvoti buvo naivu, nesvarbu, ką jie darytų, Tasdaras niekada nepaliks jų ramybėje, o jo paties galios po truputį seko, kaipgi galėtų būti stipresnis?

Gordono žvilgsnis nejučia nukrypo į Žynių lazdą, atremtą į sieną prie lango. Jos kristalas žibėjo lempos šviesoje, bet jis žinojo, kad tas žibėjimas gali bet kada išnykti, jei neperduos lazdos Godai. Privalėjo kuo greičiau tai padaryti, net jei dėl to reikės mirti...

– Tėti, praleidai pietus, nejau neateisi net vakarienės? – staiga išgirdo jis dukters balsą ir pakėlęs galvą pažvelgė durų pusėn. Pastaruoju metu buvo gana išsiblaškęs, tad nė nepajuto, kaip ji įžengė į vidų.

– Aš nealkanas, gal šiek tiek vėliau, – sumurmėjo, viena alkūne remdamasis į stalą.

– Tada gerai, Arela dar nebaigė ruošti, galbūt pavakarieniausime kartu, – šyptelėjo mergaitė. – Beje, pasakiau Ravenai mūsų planus, nemanau, kad verta slėpti.

– Žinoma, tu teisi, – sutiko Gordonas. – Ir ką ji planuoja? Nori padėti?

– Nori, bet žino, kad neleisi. Tiesą pasakius, pati norėčiau prisidėti, nors kelionėje greičiausiai būčiau tik našta.

– Atleisk, bet tikrai nenoriu tavęs į tai painioti, mes juk nesame tikri, kad pavyks išlikti nepastebėtiems.

– O kiek žmonių planuoji imti? Tik Liną ar dar kažką?

– To dar neapgalvojau, bet kuo mažiau žmonių bus, tuo mažiau atkreipsime dėmesį. O kodėl klausi? Kas nors atsitiko?

– Ne, nieko, tik nerimauju, – nejaukiai sujudo ji. – Na, tada jau eisiu, netrukdysiu tau.

– Palauk minutėlę, turiu pasakyti tau šį tą labai svarbaus.

Goda jau buvo beeinanti pro duris, bet išgirdusi jo balsą krūptelėjo. Gordonas pakilo nuo kėdės, jo veidas beveik iškart apsiniaukė.

– Prisimeni tą dieną, kai Aristėjas sakė, kad mano galios nusilpusios dėl nuovargio? – vėl prakalbo jis. – Iš tikrųjų priežastis visai kita. Ilgą laiką tylėjau, nes nežinojau, kaip tau viską paaiškinti, bet anksčiau ar vėliau pati būtum supratusi, kad kažkas ne taip.

Gordonas liūdnai nusišypsojo ir pakėlė lazdą. Goda nieko nesuprasdama žiūrėjo į jį ir jautė, kaip jam sunku apie tai kalbėti, kaip jis bandė apgalvoti kiekvieną žodį.

– Ką nori tuo pasakyti? – sumišusi paklausė ji.

– Galbūt tai pasirodys neįtikėtina, bet taip nusprendė Pirmapradžiai dievai. Mano galios silpsta, nes privalau savo lazdą perleisti tau.

– Bet... bet tai juk reiškia, kad tu nebebūsi žynys, ar ne? – negalėdama patikėti ji lėtai papurtė galvą ir per kelis žingsnius atsitraukė. – Ne, aš negaliu taip paprastai atimti iš tavęs to, dėl ko taip ilgai kovojai, negaliu atimti tavo pareigos.

– Tu to ir nepadarysi, dievai tik nori perleisti tau lazdą, kad įgavusi naujų galių galėtum toliau mokytis ir kur kas lengviau įvaldytum visus žynių sugebėjimus, – Gordonas neskubėdamas priėjo prie dukters. – Mano silpstančios galios parodo tik tai, kad lazda greitai bus neveiksminga, jeigu kuo skubiau jos neperduosiu tau.