Demono vaikas (IV dalis)

Devintas skyrius. Grėsmingas puolimas (2)

Buvo jau beveik vidurnaktis, bet miegoti Arela neskubėjo. Nuėjusi į virtuvę, ji pasiruošė lengvą užkandį, o po to palindo po dušu. Miegas ir toliau jos netraukė, bet nusprendė prigulti bent porai valandų, tad nuėjusi į kambarį išsidžiovino savo ilgus plaukus džiovintuvu ir jau kilo nuo kėdės, kai staiga kažką pajutusi už nugaros apsigręžė.

– Tasdarai? – negalėdama patikėti savo akimis, moteris per kelis žingsnius atsitraukė ir instinktyviai susisupo į chalatą.

– Nustebai, ar ne? – išsišiepė jis, nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. – Nesitikėjai, kad man pavyks ištrūkti?

– Bet... bet kaip? – jos akys išsiplėtė iš nuostabos ir siaubo. – Ką padarei Gordonui?

– Gali būti rami, kol kas jam nieko nenutiko, – tik dar platesnė šypsena perkreipė jo veidą. – Manei, kad pavyks išsisukti ir galėsi netrukdoma gyventi? Man labai pasisekė, jeigu ne tėvas, niekada nebūčiau ištrūkęs. Jums beveik pavyko manimi atsikratyti, bet nuo šiol būsiu kur kas apdairesnis, nes žinau jūsų galimybes, ir joks amuletas daugiau nesuvaržys mano galių. Puikiai žinau ir apie Chrono laikrodį, kurio dėka Ravena nukeliavo į praeitį, kad tą amuletą paimtų.

– Bet iš kur? – sutrikusi išlemeno ji, juk apie Chrono laikrodį galėjo žinoti tik Gordonas ir Ravena.

– Jau labai seniai, – matydamas, kaip ji traukiasi tolyn, Tasdaras žengė kelis žingsnius į priekį. – Deja, nežinojau, kur jį rasti, o ir nemaniau, kad kas nors iš jūsų išdrįs jį panaudoti, rizikuodamas nusidėti dievams. Pripažįstu, net ir aš esu prieš juos bejėgis.

– Ko tau iš tikrųjų čia reikia? – piktai paklausė moteris.

– Tiesa, kad jau paklausei, buvau visai pamiršęs, – pasišaipė jis. – Atiduok Azaros žiedą, tada paliksiu tave ramybėje.

– O kam tau Azaros žiedas? – Arela pajuto, kaip stipriai krūtinėje sutuksėjo širdis. – Tu negali jo sunaikinti, o panaudoti taip pat, nes šiuo metu jo galios beveik neveiksmingos.

– Bet argi neieškojai Averinos, kad visa tai pakeistum? – Tasdaras pažvelgė jai tiesiai į akis. – Lygiai taip pat, kaip ir tu, žinau, kas yra Averina, būtų labai gaila, jeigu ji mirtų, argi ne taip?

Arela pasibaisėjusi sustingo, nežinodama, ką jam atsakyti.

– Man daugiau nieko nereikia, tik žiedo, – demonas švelniai paglostė jai skruostą. – Taigi, ar išduosi Azarą tam, kad pati liktum gyva?

Moteris vis dar stovėjo įsitempusi, apgalvodama savo padėtį, bet netrukus suraukusi antakius grubiai nustūmė jo ranką.

– Manai, taip paprastai atiduosiu tau žiedą? Pridariau per daug klaidų, kad nežinočiau, kur visa tai mus nuves.

Tasdaras šį kartą pažvelgė į ją lyg ir nuoširdžiai, bet tuoj pat jo veidas persimainė. Dabar Arela jame matė tik šaltakraujišką pabaisą, su kuria jau tiek daug kartų buvo tekę susidurti. Ji neturėjo bijoti, atrodė, kad gali priprasti prie tokio jo elgesio, bet niekada nepriprato. Tasdaras buvo neprognozuojamas, nuspėti tolimesnius jo veiksmus atrodė neįmanoma.

– Kaip apmaudu, vieną kartą jau beveik turėjau jį savo rankose... – klastingai šypsodamasis sukuždėjo demonas. – Dar tada, kai buvai priversta gyventi mano tvirtovėje, bet pabėgai, nepasiėmusi jo su savimi.

– Tai buvo dar viena mano klaida, žiedą pasiėmiau tik tam, kad apsisaugočiau nuo tavęs, – drebančiu balsu atkirto ji, aiškiai prisimindama visas tas kankinančiai ilgas dienas, kai niekur negalėjo išeiti, nes savyje jau nešiojo gyvybę. Tasdaras norėjo pasirūpinti, kad Ravena nenukentėtų, kad gimtų būdama jo tvirtovėje, tačiau Arela paslapčia prasmuko ir bandė ja atsikratyti, o žiedo su savimi nepasiėmė, nes vietą, kurioje jį paslėpė, saugojo daugybė sargybinių. Ji nenorėjo rizikuoti ir būti pastebėta, tad planavo jį susigrąžinti kitaip. Tada dar nepažinojo pačios Azaros, o žiedą jai perdavė jos sesuo Akirūnė, mat ilgą laiką saugojo jį Šviesos karalystėje, ten, kur Azara praleido visą savo jaunystę.