Demono vaikas (IV dalis)

Devintas skyrius. Grėsmingas puolimas (3)

Rytas išaušo tvankus ir karštas. Ravena ir Agnesė dar kietai miegojo, bet Lina jau nesumerkdama akių vaikščiojo po blausios saulės apšviestą tylų kambarį, vis ėjo prie lango ir žiūrėjo į purpuriniais atspalviais nusidažiusį dangų. Naktis buvo nerami, ne kartą pabudo užklupus keistai nuojautai, o po to Ravena sapnavo savo tėvą ir sakė jaučianti jį kambaryje. Tas keistas sutapimas tikrai turėjo kažką reikšti. Ypatingųjų nuojauta buvo ypač stipri, tad galėjo ja pasikliauti beveik kiekvieną kartą. O jeigu Tasdarui vis dėlto pavyko kaip nors ištrūkti? Gal vertėtų pasisaugoti ir nekelti kojos iš namų? Arba pasiteirauti Gordono, kad nereikėtų nerimauti be reikalo?

Staiga Lina ant komodos pamatė savo užmirštą, nežinia kada paskutinį kartą liestą dienoraštį ir lėtai pervertė prirašytus puslapius. Akimirką ji stovėjo sustingusi, įbedusi tamsias akis į dailiai išraitytas raides ir širdies gilumoje tikėjo esanti kitokia. Tokia, kokią pamiršo. Metai neatpažįstamai ją pakeitė, ir tik skaitydama tą dienoraštį galėjo atrasti dalelę savęs, dalelę to, kas buvo tada, kai šalia turėjo mylimą vyrą. Vyrą, kuris buvo jai nuoširdus. Tačiau dabar viskas pasikeitė. To vyro jau seniai nebeliko, todėl nebeliko ir jos, tik krauju pasruvusi širdis. Ir nors praėjo jau tiek laiko, atrodė, kad skausmas niekada nesibaigs.

Įsispyrusi į šlepetes, Lina užsimetė chalatą ir išėjo į balkoną. Gaivus, šiek tiek vėsus rytmečio vėjas padvelkė jai tiesiai į veidą ir padėjo aprimti ir nebegalvoti apie naktį užklupusią nuojautą. Degdama cigaretę, ji svarstė apie tai, kaip reikės išgyventi šią dieną, akys klaidžiojo gatvėmis. Iš aukštai ji galėjo matyti skubančius žmones, bet buvo dar labai anksti ir jų praeidavo vos keletas, todėl miestas atrodė apsnūdęs ir slogus.

Sunkiai atsidususi, Lina skubiai pabaigė rūkyti ir grįžusi į kambarį nusprendė, kad jau metas ruoštis į darbą, o Ravena ir Agnesė turės greitai eiti į mokyklą ir namai liks visiškai tušti. Palindusi po dušu ir persirengusi ji nuskubėjo pasidaryti kavos. Švelnus jos aromatas netrukus pasklido po virtuvę. Tuo metu pasigirdo neaiškus bruzdesys koridoriuje. Pakreipusi galvą moteris išvydo nedidelę Ravenos figūrėlę.

– Labas rytas, – slogiu balsu ištarė ji. – Daugiau jokių košmarų?

– Ne, nieko, – papurtė galvą mergaitė. – Turbūt tai nieko nereiškia, be reikalo tave taip sujaudinau.

– Nueik pažadinti Agnesės, gerai? Dar pavėluos...

Nieko nesakiusi Ravena ir vėl pranyko už durų, o Lina liko sėdėti, viena alkūne atsirėmusi į stalą, mąstydama apie tai, ką ji pasakė. Reikėjo paskubėti ir pasigaminti sau pusryčius, bet visiškai neturėjo apetito, tad išgėrusi kavą jau ruošėsi eiti, bet staiga puodelis išslydo iš rankų ir pasiekęs grindis dužo.

– Pagaliau tave radau, – pasigirdo pažįstamas balsas.

Lina iš lėto apsigręžė ir įsmeigė akis į priešais ją stovintį Melburną, bet nesugebėjo ištarti nė žodžio. Kaipgi jis sužinojo, kur ji gyvena? Ir kaip pateko į vidų, jei negalėjo teleportuotis ten, kur niekada nesilankė?

– Kodėl atrodo taip, lyg bandytum nuo manęs pabėgti? – vos sulaikydamas pyktį prakalbo jis. – Nejaugi pamiršai, ką man pažadėjai?

– Nepamiršau, Agnesė jau žino, kad esi jos tėvas.

– Tuomet kodėl pabėgai? Kodėl slepi savo energiją?

– Pabėgau ne nuo tavęs, o nuo Rodžerio, – stengėsi nerodyti savo baimės Lina, neatitraukdama nuo jo žvilgsnio. – Kaip tau pavyko mane rasti?

– Nežinojai, kad yra dalis energijos, kurios užgniaužti neįmanoma? Ji labai menka, turėjau problemų ją apčiuopdamas, bet man pagaliau pavyko. Ne kiekvienas ypatingasis gali tai padaryti.