Penktas skyrius. Žynio auka (2)

189 20 0
                                    

Stipriau susiveržusi savo kuprinės petnešas, Ravena neskubėdama patraukė namų link. Aplink ją bėgiojo nemažas pulkelis vaikų, bet ji jų tarsi nematė, nes mintys buvo nugrimzdusios į vakarykštės dienos įvykius. Juk vis dėlto buvo susitikusi su Neptūnu, tuo, kurį visuomet laikė savo geriausiu draugu. Tačiau ramybės nedavė tai, apie ką jie kalbėjo. Galbūt Neptūnas buvo teisus, kažkaip reikėjo atsikratyti Tasdaru, net jei jis ir buvo saugiai uždarytas požemiuose, bet žaloti ar net žudyti jį galėjo tik toks pat žudikas, kaip jis pats. Ravena nenorėjo, kad jos geriausias draugas taptų žudiku, nelinkėjo to savo artimiesiems. Ji netgi buvo tikra, kad nė vienas iš jų neįstengtų šaltakraujiškai atsikratyti jos tėvu.

Ne, mergaitė papurtė galvą, geriau negalvoti apie tokius dalykus ir negadinti sau nuotaikos. Turėjo džiaugtis, kad pagaliau galėjo susitikti su Neptūnu, o jam net nereikėjo ieškoti savo tėvų. Ji jautėsi dėl jo laiminga, tuo pačiu jai atrodė, kad jie šiuo tuo panašūs, nes abu kurį laiką nežinojo, kas jų tikrieji tėvai. Ravena mąstė ir apie tai, kaip karas su Tasdaru viską sujaukė, nes dauguma jos pažįstamų arba neturėjo tėvų, arba gyveno su globėjais. Tas pats nutiko ir su jos mama. Prisiminus ją suspaudė širdį. Mergaitė niekada net nepagalvojo, kad Arela taip ir nesužinojo, kas jos tikrieji tėvai, o tie, kurie vaizdavosi ją mylintys, iš tikrųjų norėjo ją tik išnaudoti. Jai pačiai viskas susiklostė kur kas geriau, net jei niekada nebūtų sužinojusi, kad jos mama Arela, vis dar turėjo Liną, kuri besąlygiškai ja rūpinosi.

Spardydama po kojomis besipainiojančius akmenukus, Ravena galiausiai grįžo namo. Arela pasitiko ją su šypsena veide, nors atrodė truputį išvargusi.

– Kaip anksti šiandien grįžai iš darbo, – įsispirdama į šlepetes nusistebėjo ji.

– Taip, prastai pasijutau, o ir pietų nepagaminau, tad pavalgysi, ką rasi šaldytuve.

– Gerai. O tau gal reikia kokios nors pagalbos? – mergaitė susirūpinusi atidžiai ją nužiūrėjo. – Atrodai tikrai prastai.

– Nesijaudink, man viskas bus gerai, tai greičiausiai dėl ryšio su Gordonu. Nueisiu prigulti, galbūt pagerės.

Daugiau nieko nesakiusi Arela pranyko koridoriuje. Ravena nesuprato, ką ji turėjo omenyje, bet meldė, kad nieko blogo nebūtų atsitikę ir nuėjo į virtuvę pavalgyti. Po kurio laiko tylą sudrumstė beldimas į duris. Mergaitė jau norėjo eiti, bet Arela išniro iš už posūkio ir atidarė jas pati.

– Siaube, visai buvau pamiršusi, kad planavai užsukti, – prakalbo ji, įleisdama į vidų viešnią. – Sveika atvykusi, seniai tave mačiau.

Kišdama po tekančia vandens srove nešvarų dubenį, Ravena pakreipė galvą į pravertas virtuvės duris, norėdama pamatyti, kas jas aplankė šiandien, nes iš balso viešnios neatpažino. Prie Arelos stovėjo dar visai jauna mergaitė, maždaug Ravenos amžiaus, jos labai ilgi šviesūs plaukai dengė beveik visą nugarą ir krito ant siaurų pečių, o kadangi ji buvo nusisukusi, visiškai nesimatė veido.

– Malonu ir vėl susitikti, – mandagiai nusilenkė ji.

– Ravena, ateik susipažinti su savo pussesere, – iš koridoriaus pašaukė ją Arela.

Mergaitė kiek nedrąsiai perėjo koridorių. Jai atrodė šiek tiek nejauku stovėti priešais nepažįstamąją ir nežinoti, ką jai pasakyti.

– Mano vardas Simfonija, o tu, kiek girdėjau, esi Ravena, – šypsodamasi prakalbo viešnia.

– Taip, – kukliai linktelėjo toji. – Tavo vardas labai gražus.

– Ką gi, Simfonija, gali jaustis kaip namuose, – patylėjusi iškvėpė Arela. – Gal tau paruošti kokių užkandžių?

Demono vaikas (IV dalis)Where stories live. Discover now