Demono vaikas (IV dalis)

Penktas skyrius. Žynio auka (1)

Lengva, persišviečianti deivės Fantazijos figūra palinko priešais Gordoną. Žvelgdamas į ją jis nė nemirktelėjo. Šiuo metu galvoje sukosi vienas vienintelis klausimas. Jau kurį laiką apie tai galvojo, bet paklausti delsė, nes nežinojo, kaip deivė į tai reaguos. Pripažino ir tai, kad bijojo, bet atsakymą žinoti privalėjo, kitaip visą likusį gyvenimą neduos sau ramybės.

Žynys pravėrė burną, ruošdamasis prabilti, bet gražioji deivė abiem rankomis švelniai suėmė jam už skruostų. Supratęs, jog tokiu būdu ji perskaitė visas jo mintis ir nebereikės to klausimo ištarti garsiai, Gordonas iškart pasijuto geriau. Jos auksinės akys traukė savo švelnumu ir ramybe, veidas nebeatrodė kaip iškaltas iš marmuro, priešingai, dabar buvo galima išskaityti visas jos emocijas, visą tą rūpestį dėl to, kas jį šiuo metu taip kankino. Delnai dar kurį laiką gaubė jo skruostus, todėl pasidarė šiek tiek nejauku stovėti ir laukti, ką ji atsakys.

– Suprantu tavo rūpestį, Gordonai, bet bijoti nėra ko, – pagaliau prakalbo Fantazija. – Neketiname tavęs kaip nors bausti, tai buvo galutinis žodis.

– Bet kodėl? – pavargusiu balsu ištarė jis. – Nesakau, kad nesu už tai dėkingas, bet privalau žinoti atsakymą. Azara nepasakė Ravenai, kodėl jūsų sprendimas būtent šitoks, o tai ėda mane iš vidaus.

– Nėra jokios rimtos priežasties tave bausti, padarei tai, kas tau atrodė teisingiausia.

– Bet naudoti Chrono laikrodį buvo uždrausta. Privalėjau jį slėpti nuo visų, bet to nepadariau ir galbūt sujaukiau visą ateitį. Galbūt dėl to nežinau, ką toliau turėčiau daryti su Tasdaru, nes Lorena negali regėti vizijų.

– Ateitis nepriklauso vien nuo tavęs. Kad ir kas nutiks toliau, viskas priklausys nuo to, ką kiekvienas iš jūsų pasirinks daryti, – Fantazija pagaliau atleido rankas. – Dėl laikrodžio gali nesijaudinti, tie, kurie apie jį žino, paslapties niekada neišduos. O tu mums parodei, kad kartais reikia nusižengti taisyklėms, norint padaryti kažką kilnaus, būtent todėl ir nenusipelnei bausmės. Nekankink savęs beverčiais klausimais, viskas, ką dabar tau reikia padaryti – atiduoti Godai Žynių simbolį, tik tokiu būdu ji galės tapti pilnaverte žyne.

Gordonas stipriai suspaudė rankoje lazdą, galva automatiškai nusviro, jam nukreipus žvilgsnį į grindis.

– Žinau, bet vis dar negaliu tuo patikėti. Goda dar tokia jauna, ji nepasirengusi perimti tokios atsakingos pareigos.

– Kol nežengsi pirmojo žingsnio, tol ji ir nebus pasirengusi. Privalai pasistengti ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs.

– Bet atsisakęs to simbolio pats negalėsiu būti žynys, – nusiminęs kalbėjo jis, daugiau nebeįstengdamas žiūrėti deivei į akis. – Aš negaliu viso to atsisakyti, padėti žmonėms visada buvo mano pašaukimas.

– Tu ir neprivalai atsisakyti, žinai, kad yra išeitis tai pakeisti, – švelniai šypsojosi ji. – Jeigu neperduosi Godai lazdos, tavo galios galiausiai nusilps iki tiek, kad nebegalėsi jomis naudotis. Tą dieną, kai suteikiau tau naujų galių, jos persipynė su tomis, kurias paveldėjai iš savo tėvų, tad praradęs žynių galią prarasi ir jas.

– O kiek man dar liko? Kiek praeis laiko, kol prarasiu visas galias?

– Sunku pasakyti, kiekvieno žynio galia priklauso nuo jo paties fizinės ir dvasinės būsenos, bet kuo ilgiau delsi, tuo bus blogiau, o tada simbolis taps visiškai nenaudingas nei tau, nei Godai, – Fantazija palinko prie pat jo ir kilstelėjo vis dar panarintą galvą. – Nenoriu, kad taip paprastai pasiduotum, tu vis dar esi man reikalingas. Visiems dievams reikalingas.

– Bet kaipgi Agata? Argi ji neatėjo čia tam, kad užimtų mano vietą?

– Ne, Gordonai, tavo vietos niekas neužims, nebent pats taip nuspręsi.