Demono vaikas (IV dalis)

Šeštas skyrius. Neišsakyti jausmai (1)

Vieta, kurioje dabar gyveno Lina, atrodė nė kiek nepanaši į tą nedidelį Žvejų kaimelį, kuriame viskas tekėjo kur kas ramesne tėkme. Čia virte virė miesto gyvenimas, prie kurio ji nebuvo pripratusi, nes visuomet mėgo ramybę. Tačiau šis drastiškas pasikeitimas bei nauja veikla padėjo rečiau galvoti apie pastaruosius įvykius. Net ir dabar, stipriai spausdama automobilio vairą, ji tenorėjo tik greičiau įveikti šią spūstį. Iš vietos nepajudėjo jau pusvalandį, būtų galėjusi tiesiog teleportuotis, bet gyveno Žemėje, pasaulyje, kur neturintys galių žmonės nežinojo apie ypatinguosius. Prisiminus tai Lina nusijuokė iš savęs. Jau vien tai, kad negalėjo naudoti gebėjimų prie visų ją erzino, ką jau kalbėti apie paprastus žmones, kurie jų net neturėjo ir į spūstis pakliūdavo dažniau, bet nieko dėl to negalėdavo padaryti?

Pažvelgusi į laikrodį, moteris atrėmė galvą į vairą. Nors žinojo, jog viskas bus gerai, kiekvieną kartą grįždama iš darbo melsdavo, kad tik rastų Agnesę namuose. Melburnas bet kuriuo metu galėjo ją pasiimti, nors nė nenutuokė, kur jos šiuo metu gyvena. Tačiau atsargumas darė savo, buvo ne vienas būdas, kaip Melburnas galėtų jas susekti, todėl Lina ir nesijautė saugi visu šimtu procentų, ypač kai jis dingo lyg į vandenį. Dabar jam nereikėjo tarnauti Tasdarui, galbūt naudojosi proga jų ieškodamas.

Pagaliau spūstis sumažėjo ir Lina galėjo ramiai važiuoti keliu. Nuo tada, kai paliko Rodžerį, praėjo nemažai laiko, ji netgi spėjo pagalvoti apie tai, kad galėtų susirasti kitą vyrą ir susikurti naują šeimą, galbūt nesijaustų tokia vieniša. Bet visos mintys dužo į šipulius prisiminus, jog daugiau niekada negalės turėti vaikų, o koks vyras norės tokios moters? Be to, greičiausiai ji buvo jau per sena tokiems dalykams, geriausia būtų tiesiog susirasti savo dukteris, bet dabar visiškai neturėjo tam laiko. Feliciją bent jau buvo pavykę atsekti, tačiau kas nutiko su Eularija taip ir liko neaišku, galbūt ji net neegzistuoja tarp gyvųjų...

Įsukusi į savo gatvelę, Lina sustabdė automobilį ir užtrenkusi dureles nuskubėjo prie namo. Tai buvo raudonų plytų daugiabutis, jau reikalaujantis nemažai remonto. Jame gyveno nedaug žmonių, bet jai tai nerūpėjo, apsistojo čia tik trumpam, susitaupiusi pinigų planavo nusipirkti sodybą, kur nors dar toliau nuo Žvejų kaimelio, galbūt taip Rodžeriui bus tik dar mažesnė tikimybė ją rasti. O gal išvis geriausia būtų palikti Žemę ir persikelti į vieną iš karalysčių, ten jam būtų kur kas sunkiau patekti dėl saugomų vartų. Bet apie tai galvoti ji neskubėjo, pirmiau turėjo atsistoti ant kojų.

Lipdama laiptais į ketvirtą aukštą, Lina netikėtai prisiminė dieną, kai paprašė Gordono nuvesti ją pas Tasdarą. Vis dar negalėjo patikėti, kad leido emocijoms paimti viršų, tikriausiai Gordonas nesitikėjo tokio jos poelgio. Ji netgi pati nesitikėjo, nemanė, kad sukaupė savyje tiek daug neapykantos, kurios dėka ryžosi netgi nužudyti Tasdarą. Tuo pačiu ji buvo be galo dėkinga Gordonui, kad ją palaikė, nepaisydamas, kokios tamsios mintys šmėžavo jos galvoje. Jis neišsigando, nepasimetė ir visomis išgalėmis stengėsi padėti. Tai ją ir žavėjo, tačiau vienintelis trūkumas buvo tas, kad padėdamas kitiems jis nežinojo, kaip padėti sau...

Lina jau norėjo rakinti duris, bet niekaip nerado kišenėje rakto, tad jau ketino belsti, bet staiga jas plačiai atvėrė besišypsanti Agnesė.

– Pagaliau grįžai! – džiaugsmingai pasitiko ji. – Kodėl taip ilgai užtrukai?

– Spūstis, – trumpai atsakė moteris, žengdama į tamsų, kilimu išklotą koridorių.

– O tu negali tiesiog teleportuotis, kai niekas nemato?

– Negaliu rizikuoti, juk sunku pasakyti, kada manęs tikrai nemato. Be to, argi neatrodytų keista, kad turiu mašiną, bet niekada ja nesinaudoju? – išvargusi Lina prisėdo virtuvėje ant kėdės. – Nenoriu atkreipti žmonių dėmesio, o ir šiaip manęs daugiau niekas nelaukia. Gal tu alkana? Nori, kad paruoščiau vakarienę?