Demono vaikas (IV dalis)

Antras skyrius. Valdovas (1)

Žiema baigėsi ir pagaliau atėjo pavasaris. Kartkartėmis dar papūsdavo žvarbūs vėjai ir atsirasdavo sniego, kuris apklodavo pasenusią žolę, bet galiausiai saulė išplonėjusį sniegą įveikė. Nuo to laiko kiekvieną rytą buvo galima išvysti raudonai geltonus tarsi gaisrai saulėtekius, žadančius gražią dieną keleiviams. Seniai žinomais takais, per protakas, ežerus ir upes į Žvejų kaimelį jie dažniausiai plaukdavo valtimis, o po to keliaudavo pėsčiomis mišku. Tai atrodė itin varginantis užsiėmimas, nes apylinkėse buvo prigulę galybė virtuolių, besiraizgančių vijoklių ir pridygę tankių lapuočių medžių, pro kuriuos tekdavo visą laiką brautis jėga, mat sausos šakos po kojomis nelinkdavo ir kaip vinys kibdavo už drabužių.

Kai kur gūbrių apsupti plytėjo jaukūs nedideli slėniai su seklių ežerų ir ežerėlių grandinėmis. Patys sekliausi po sausringos vasaros visiškai išdžiūdavo ir būdavo galima vaikščioti jų dugnu, pilnu beveik nužydėjusių vilkdalgių, tačiau dabar, kai dar tik įpusėjo pavasaris, nuo žiemos sniego jie buvo gerokai patvinę. Pakeliui tarp retų medelių jau augo pavienės gėlės, o varnauogių pievelėje triukšmingai karksėjo varnų pulkelis. Rami rytmečio saulė viliojo į pakrantės uogynus, nors mėgstamiausia jų vieta buvo pačioje tamsiausioje Mirties girios glūdumoje.

Saulė išniro kiek aukščiau, bet dalis jos vis dar slėpėsi už keterų, o ežerų salose jau gyveno pirmutinė jos šviesa. Visu tuo grožėdamasi, Goda ramiai žingsniavo Sidabrinio sfinkso upės pakrante.

„Lina turėtų gyventi visai netoli, – mąstė ji. – Privalau su ja pasikalbėti taip, kad nesužinotų tėtis.“

Ilgą laiką beeidama tolyn mergaitė pavargo, tad nusprendė šiek tiek pailsėti ir išsiavusi batus įbrido į vėsią upę. Tai buvo atgaiva po karščio. Užsimerkusi ji laipiojo per šaltus akmenis, maloniai masažuojančius pėdas, ir galvojo apie savo tėvą. Pastaruoju metu jis keistai elgėsi, tarsi bandydamas kažką nuslėpti. Būtent apie tai ji ir norėjo pasikalbėti su Lina, galbūt toji ką nors žino. O gal tai buvo kažkas susijusio su mama? Juk ji nežinojo, nei kur ji yra, nei ką veikia, galbūt gailisi dėl savo poelgių ir nori grįžti? Nors ne, Goda nenorėjo, kad mama grįžtų, jai buvo gera ir su tėvu, jis vienintelis rūpinosi ja nuo pat gimimo, kodėl turėtų galvoti apie mamą būtent dabar?

Skubiai išlipusi iš upės ir stengdamasi nevarginti savęs bereikalingais klausimais, mergaitė patraukė per pievą, Linos namų link. Tėvas kažkada sakė, kad jie prie Krištolo rūmų, tad labai vargintis neteks. Ir iš tikrųjų, visai netoliese ji pamatė platų vieškelį, už kurio stovėjo baltas namas, aptvertas tamsiai ruda tvora. Kitų pastatų aplinkui nebuvo, o tai reiškė, kad pagaliau pasiekė savo tikslą.

„Tikiuosi, neatėjau pačiu netinkamiausiu laiku, – svarstė Goda, sparčiai artėdama prie namo. – O jeigu dabar Linos čia nėra?“

Sustojo prie aukštos tvoros ir pro kraštelį pažvelgusi į kiemą nieko nematė, tik aukštą žolę, daugybę dilgėlių ir pažeme besirangančių vijoklių.

– Keista, tarytum niekas čia negyventų... – susimąstė mergaitė, bet staiga apsigręžė, išgirdusi balsą:

– Nes iš tiesų niekas čia ir negyvena.

Priešais ją stovėjo Rodžeris, primerkęs akis ir sunėręs rankas ant krūtinės. Silpnas vėjas kedeno jo banguotus kaštoninius plaukus, veide išryškėjo nieko gero nežadanti šypsena.

– Ką čia darai? – piktai paklausė Goda.

– Verčiau aš turėčiau tavęs to klausti.

– Man tik reikia pas Liną.

– Tikrai? – vyro akys išsiplėtė iš nuostabos. – O kam tau ji?

– Kodėl turėčiau sakyti būtent tau?