Demono vaikas (IV dalis)

Septintas skyrius. Tykanti grėsmė (1)

– Mama, galėsiu šiąnakt nakvoti pas Liną ir Agnesę? – paklausė Ravena, kai jos susėdo prie pietų stalo. – Labai jų pasiilgau, be to, turėsime apie daug ką pasikalbėti.

– O kaipgi mokykla? – Arela sunerimusi, bet tuo pačiu švelniai pažvelgė į dukterį. – Rytoj dar ne šeštadienis.

– Aš susitariau, kad atvyksiu šiandien, o į mokyklą vis tiek eisiu, nes iš pat ryto persikelsiu į Azryatą.

– Gerai, bet nevėluok, žinau, kad kalbėsitės iki išnaktų.

Mergaitė tik kaltai šyptelėjo ir skubiai papietavusi susiruošė teleportuotis. Arela palinkėjo jai linksmo vakaro ir prieš atsisveikindama pamojavo, o po akimirkos Ravena jau stovėjo prie namo, kuriame dabar gyveno Lina. Nuo to laiko, kai galutinai įsikūrė Azryate, buvo aplankiusi ją tik porą kartų, ir nors neturėjo pasakyti nieko ypatingo, vis tiek norėjo kuo dažniau pabūti kartu, juk prieš tai jos tiek daug laiko praleido tuose pačiuose namuose. Žinoma, nuo šiol viskas bus šiek tiek kitaip, nes Lina nebegyveno Žvejų kaimelyje, bet jai tai neatrodė svarbu, kur kas labiau rūpėjo tai, kad galėjo smagiai praleisti laiką su artimaisiais.

Pamačiusi mergaitę, Lina matomai apsidžiaugė ir kaipmat įsileido ją į butą, kvepiantį obuoliais ir cinamonu.

– Pasirodei pačiu laiku, kaip tik baigiau kepti pyragą.

– O kur Agnesė? – dairydamasi po virtuvę susirūpino Ravena, juk įprastai jos būdavo neatskiriamos viena nuo kitos ir kiekvieną laisvą minutę užsiimdavo įvairiomis veiklomis. Tai padėjo Linai išbristi iš tos nuolatinės rutinos ir jausti, kad vis dėlto yra kažkam svarbi.

– Savo kambaryje, – moters veidas staiga apniuko. – Nuo vakar ji su manimi nekalba, nes pasakiau, kad ji nėra mano dukra.

– Ir dėl to ji supyko?

– Nežinau, ar pyksta, ar tik labai nusivylusi. Kad ir ką sakyčiau, niekaip neišeina jos prakalbinti.

– Gal pavyktų man? – tik dar labiau sunerimo ji. – Gal išklausiusi mane ji kur kas labiau viską suprastų?

– Nežinau, jeigu nori, gali pabandyti, bet Agnesei greičiausiai reikia laiko, kad susitaikytų su tiesa.

– Aš vis tiek pabandysiu, galbūt kaip nors ją įtikinsiu.

– Gerai, jos kambarys štai ten, – mostelėjo ranka Lina.

Ravena daugiau nieko nesakiusi patraukė prie durų. Akimirką delsė, paskui nuspaudė rankeną ir žengusi į vidų apsidairė. Kambaryje buvo tamsu dėl užtrauktų užuolaidų, todėl mergaitė iš pradžių nepastebėjo Agnesės. Toji gulėjo ant lovos, iki ausų užsiklojusi antklode ir nusisukusi į sieną, o pati lova stovėjo tamsiausiame kampe, kurio neapšvietė net iš koridoriaus krentanti šviesa.

– Jau sakiau, kad nenoriu pyrago, – piktai sumurmėjo ji, užsidengdama galvą antklode.

– Čia tik aš, Agnese. Noriu su tavimi pasikalbėti. Suprantu, kad tau labai liūdna, bet...

– Ji tau viską pasakė, tiesa?

– Tu neprivalai ant jos dėl to pykti, nes ji nėra kalta dėl visko, kas įvyko.

– O kodėl ne? – piktai atšovė mergaitė, bet staiga pašokusi iš guolio įsmeigė žvilgsnį į Raveną. – Palauk, tu juk viską žinojai iš pat pradžių, ar ne?

– Ką turi omenyje? – sutriko toji. Dar niekada nebuvo mačiusi tokio neapykantos kupino žvilgsnio, ir tai ją šiek tiek išmušė iš vėžių.

– Tu visą laiką žinojai, kad nesu Linos dukra, bet niekada man to nesakei.