Demono vaikas (IV dalis)

Penktas skyrius. Žynio auka (3)

Diena jau beveik baigėsi, bet Gordonas dar nebuvo įpusėjęs atlikti darbų, tad jau iš anksto nusistatė, kad eilinį kartą teks sėdėti iki išnaktų ir tikėtis, jog Goda per daug dėl jo nesijaudins. O galvos skausmas vis nesiliovė, lyg tyčia būtent tada, kai turėjo be galo svarbių užduočių, kurių negalėjo atidėlioti. Atsidusęs jis pažvelgė pro langą. Tamsoje nieko nebuvo matyti, bet aiškiai girdėjosi į palangę barbenantys lietaus lašai. Matyt, namo teks grįžti teleportacijos būdu, nes jau pusdienis, kai lyja ir vis nesiliauja.

Apie tai galvodamas žynys paliko savo kabinetą ir skubiai patraukė koridoriumi, bet staiga galvą pervėręs tik dar aštresnis skausmas privertė jį sustoti ir atsiremti į sieną. Atrodė, tarsi smilkinius nepaliaujamai smaigstytų peiliai.

– Gordonai? – visai šalia pasigirdo sunerimusio Aristėjaus balsas. – Gal tau reikia pagalbos?

– Ne, viskas gerai, greitai praeis... – bandė jį raminti draugas.

– Neatrodo, kad būtų gerai. Leisk, palydėsiu tave atgal į kabinetą.

Gordonas neprieštaravo, tad Aristėjas persimetė jo ranką sau per petį ir abu jie palengva nuėjo kabineto link, bet su kiekvienu žingsniu Gordonui buvo vis sunkiau statyti kojas, o visai netrukus Aristėjas pajuto visą jo kūno svorį.

– Negali būti, jis prarado sąmonę!

Žynys persigandęs iškart teleportavo Gordoną namo. Koridoriuje juos pasitiko Goda, bet nieko nesakiusi padėjo nutempti tėvą į svetainę ir paguldyti ant sofos.

– Kas atsitiko? – tik tada paklausė ji.

– Nė pats nežinau, jis tiesiog susmuko... – Aristėjas prisėdo šalia draugo. – Nesijaudink, pamėginsiu jam truputį padėti.

Goda stebėjo, kaip abiem rankomis jis suėmė Gordonui už galvos ir stipriai užsimerkė, tarsi bandydamas perskaityti jo mintis, tačiau iš tiesų brautis į jo galvą neketino, tik norėjo surasti skausmo šaltinį ir jį numalšinti. Po kelių sekundžių rankose sušvito švelniai melsva šviesa. Apgaubtas jos, Gordono veidas atrodė kaip niekad ramus, mergaitė dar nebuvo tokio mačiusi, bet suprato, kad joks pavojus nebegresia.

– Na štai, viskas turėtų būti gerai, – atsikvėpė Aristėjas. – Ar bent jau kol kas.

– Pastebėjau, kad pastaruoju metu jis nekaip jaučiasi, – negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo tėvo liūdnu balsu prakalbo Goda. – Ir ne aš vienintelė, gal žinai ar įtari, kas jam galėtų būti?

– Deja, Gordonas man nieko apie tai nesakė. Galbūt pervargo, pastaruoju metu turėjo be galo daug darbų.

– O man atrodo, kad yra dar kažkas, – sunkiai atsidususi panarino galvą ji. – Juk jo susilpnėjusios galios, ar ne?

– Taip, pastebėjau, bet nieko blogo nepagalvojau, galios gali šiek tiek nusilpti, kai esi pervargęs. Kaip manai, gal jam reikia atostogų?

– Abejoju, ar jis su tuo sutiks...

– Palaukime, kol pabus, tada ir sužinosime.

O laukti ilgai ir nereikėjo, po kelių minučių Gordonas atsipeikėjo ir pakreipęs galvą pažvelgė jų pusėn, bandydamas prisiminti, kas nutiko.

– Tu praradai sąmonę, – pastebėjęs jo sumišusį veidą paaiškino Aristėjas. – Pargabenau tave namo ir padėjau atsikratyti to skausmo.

– Taip... taip, ačiū, – vis dar sutrikęs padėkojo jis ir iš lėto atsisėdęs viena ranka susiėmė už galvos. – Atleisk, kad sukėliau problemų.

– Nieko tokio, gerai, kad kaip tik ėjau pro šalį. Kaip jautiesi? Gal dar ką nors skauda?

– Ne, viskas gerai. Pastaruoju metu mažai miegojau, tad tikriausiai ir vėl teks perleisti darbus kam nors kitam.