Ar kada teko girdėti apie tylos sieną? Nepamenu kur esu apie tai girdėjusi... Gal mačiusi filme ar skaičiusi knygoje? Tai - metafora apibūdinanti santykius ištikusį štilių. Tas, kas vyksta dabar po mūsų apsižodžiavimo.
Rikis kurį laiką malėsi vaikščiodamas iš vieno siauro kelio galo į kitą, kažkam skambinėdamas, rašydamas žinutes. Bet labiau panašėjo į narve uždarytą žvėrį, kuris troško ištrūkti. Ir šį kartą narvas buvo mano buvimas šalia.
Man irgi - ne pyragai. Stengiausi kuo nors užsiimti: naršyti facebook profilyje žiūrint linksmus filmukus ar draugų nuotraukas. O tai varė Rikį iš proto. Kiekvieną kartą man šyptelėjus sulaukdavau suraukto tamsaus priekaištingo žvilgsnio. Ar man tas rūpėjo? Taip! Net pradėjau rašinėtis su Laura specialiai neišjungusi telefono garso. O tas privedė Rikį prie beprotybės ribos. Su kiekviena atėjusia man žinute jis vis labiau širdo. Juodavo kaip prieš audrą besikaupiantys debesys. Galiu prisiekti, tikėjausi vienu momentu, kad jis ištrauks man iš nagų telefoną ir paleis į sutemusių pievų platybes. Bet Rikis tvardėsi. Iki paskutiniųjų. Iki pat pasirodant mūsų gelbėjotui.
Pamatęs artėjančio automobilio šviesas Rikis net lengviau atsidūsta. Kaip ir aš.
Nors jau sutemę ir pakankamai tamsu, bet atvažiavęs į pagalbą Dominikas iškart pasijunta atsidūręs karo lauke.
- Tai įstrigote, balandėliai?- pabando dar pajuokauti Domas.
Bet Rikis ne tik kad neatsako, bet praeidamas dar ir užkabina draugą pečiu.
- Taip blogai?- pašnibžda man Domas.
Žvilgteliu į Rikį, kuris iš visureigio išsitraukia traukimo trosą ir pasilenkia prikabinti prie savojo automobilio galo.
- Ar kada teko matyti išsiveržusį ugnikalnį?- pažvelgdama į mūsų gelbėtoją tariu.
- Neteko, dėkui Dievui.- papurto jis galvą.- Bet galiu įsivaizduoti.
- Tuomet čia ne tik ugnikalnis įsiveržė, bet ir paliko pelenų krūvą.
- Auč...- prisimerkia Domas lyg skaudėtų.- Turėjo būti karšta.
- Patikėk...- atsidūstu, o Domas skardžiai nusijuokia.
- Sprendžiant iš jo veido,- prieina jis arčiau manęs ir, nenuleisdamas nuo besidarbuojančio Rikio akių, vos šypteli.- tu dar gerokai žibalo šliūkštelėjai.
Nesusilaikiusi nusijuokiu. Tikrai nuoširdžiai nusijuokiu.
- Kaip gerai tu mus pažįsti.
- Bet kiekvieną kartą nustebinat vis labiau. - kažką užsigalvojęs Domas papurto galvą.- Ką veikėt kokiame užkampyje?
- Ilga istorija.
- Kurios pabaigą galima atspėti.
Žvilgteliu į Rikį, kuris užkabinęs lyną, pastebi mūsų pokalbį.
- Duodu savaitę.- taria netikėtai Domas.
- Savaitę?
- Aha. Iki jūsų dramos atomazgos. Lažinuosi iš penkiasdešimt svarų, kad Rikis per savaitę tave palauš.
- Palauš? Mane?- iš nuostabos net išsižioju.
- Aha. Savaitę. Ne daugiau.
- Kodėl?- niekaip nesuprantu kur jis lenkia.
- Tik pažiūrėk į jį. - smakro judesiu parodo į tyliai prie automobilių besikrapštantį draugą.- Pajuodęs kaip pati mirtis. Savaitė. Daugų daugiausiai.
- Jis negaus manęs per savaitę.
- Lažinamės?- Domas ištiesia delną. - Penkiasdešimt?
Žvilgteliu į jo ištiestą delną dvejodama kaip elgtis. Bet galiausiai ištiesiu savąją.
- Gerai. Lažinamės.
Domas trukteli mane už rankos ir prisitraukia arčiau. Apkabindamas ranka pečius, priglaudžia lūpas man prie pat ausies.
- Rikis visada gauna ko nori. Bet mielai sumokėčiau, kad tik tu dar savaitę jį pakankintum.
Nuo Domo žodžių nusikvatoju, o mano juokas nuvilnija aidu sutemusiomis pievomis.
Rikio draugas paleidžia mane iš glėbio ir suokalbiškai pamerkia akį. Plačiai šypsodamasi žvilgteliu į Rikį, kuris, stebėdamas vykstančią sceną, net griežia dantimis iš pasiutimo.
- Ak, Domai, Domai...- pakankamai garsiai, kad girdėtų ir Rikis, tariu.- Su mielu noru priimu tavo iššūkį.
Rikis iškart sužaibuoja akimis ir sugniaužia prie klubų kumščius.
- Padėsi ar ir toliau varvinsi į ją seilę?- išspjauna žodžius it nuodus Rikis.
- Gerai, gerai.- pasiduodamas kilsteli rankas Domas.- Ramiau, mačo.
Domas įsėda į savo automobilį ir atsargiai, lyg vykdytų gyvybiškai svarbią operaciją, pabando nutraukti įstrigusį automobilį. Bet Maserati priešinasi. Vaitoja tarytum sužeistas žvėris.
Po kelių bandymų stipriau truktelėjus galiausiai pavyksta, bet vaizdas, kas lieka iš baltojo žirgo, suspaudžia širdį. Gražuolis Rikio automobilis, kuriuo taip žavėjausi jau nuo pat pirmų dienų, lieka stovėti su gerokai aplamdytu buferiu, kurio kraštas styro tarytum didžiulis priekaištas mano nedovanotinos klaidos.
- Varge...- Domas, išlipęs iš automobilio, apžiūri padarinius.- Paieškosiu kaip būtų galima pritvirtinti.
- Nereikia.- burbteli Rikis ir, it įgavęs antgamtiškų jėgų, visiškai nuplešia buferį.
Mums tik belieka stebėti, kaip toliau yra žalojamas italų šedevras.
Domas, neapsikentęs vaizdo, išsitraukia cigarečių pakelį ir pakiša man. Kiek sudvejodama, žinant kaip Rikiui nepatinka mano rūkymas, galiausiai paimu vieną. Bet vos tik Dominikui pridegus, vos spėjus išpūsti dūmus, Rikis išplešia iš rankų nikotino lazdelę ir numeta į šalikelę.
- Važiuojam.- sukomanduoja.
- Juk tu neketini su tokiu automobiliu grįžti į Londoną...- įsiterpia Domas. - Galiu parvežti.
Vėl sudvejoju. Dominikas žymiai malonesnė kompanija nei siautėjantis mano draugas.
- Egle, važiuojam.- vėl, it šuniui, sukomanduoja Rikis.- Tučtuojau!
Krūpteliu nuo pakelto balso. Domas nusuka žvilgsnį į šalį. Pasidaro gėda. Kad taip elgiamasi su manimi prie kitų, net jei tai ir būtų Rikio draugas.
Bet, iš dalies išvengdama dar vieno konflikto, iš kitos pusės- pavargusi nuo visko, kaip klusnus, nusikaltęs šunytis nubindzenu iki Rikio automobilio. Tamsiaplaukis dar persimeta su draugu keliais žodžiais ir nebyliai įsėda vidun.
Į Dominiką daugiau nebepakeliu akių. Net neatsisveikinu. Nepadėkoju už pagalbą. Bet mintyse bandau save nuraminti, kad tai bus lengviausiai uždirbti penkiasdešimt svarų.
Ir kelionės metu pratyliu. Užgauta savimeilė neleidžia net pažvelgti į Rikį. Telieka tik stebėti tamsoje kartas nuo karto praslenkančius žibintus, kol akys pačios savaime užsimerkia.
Atsimerkiu tik automobiliui jau stovint. Aplink tyla, o naktis meta blankius šešėlius automobilio salone. Pasukusi galvą išvystu Rikį. Nuleidusį galvą, o tarp pirštų laikantį automobilio raktelius. Tamsi plaukų sruoga užkritusi jam ant kaktos, pridengdama žvilgsnį. Suspaudžia širdį. Gal, kad pavargau nuo mūsų bereikšmio konflikto? Bet ne dėl to man sudiegia krūtinėje. Ne. O vaizdas, kaip Rikis žvelgia į raktų pakabuką. Mažą Eifelio bokšto kopiją, kurią jam padovanojau Paryžiuje. Kada mes flirtavome, buvome susižavėję vienas kitu ir negalvojome apie ateitį. Gyvenome čia ir dabar. Mėgaujomės kiekviena akimirka kartu. Neabejoju, Rikis taip pat galvojo. Galbūt, kaip ir aš troško sugrąžinti šias akimirkas iš mūsų istorijos.
Ir tuomet supratau esminį dalyką. Tai aplankė kaip nušvitimas. Rikis visada man patiko. Nuo pat pirmos akimirkos, kai užkalbino "Tartaro" terasoje. Jis man brangus su visais savo minusais. Net ir kilęs šiandieninis barnis atrodė per menkas, kad sugadintų tai, ką jautėme vienas kitam. Rikio jausmai jau seniai man buvo aiškūs. Niekada jis to ir neslėpė, tik aš nenorėjau to pripažinti. O mano... Na... Jeigu tai dar ne meilė, bet taip arti to, kad...
- Riki,...- tyliai ištariu ir pirštų galais paliečiu jam petį.
Vaikinas iškart kilsteli galvą. Dar spėju pamatyti, prieš užsidedant abejingumo kaukei, kaip šiandieninis įvykis jį giliai palietė.
Tik jo užgautos ambicijos paima viršų.
Rikis, neleidęs man nieko daugiau pasakyti, išlipa iš automobilio, o man belieka tik sekti pavymui.
- Riki,- dar kartą kreipiuosi įėjus į namus, bet išvystu tik aukštyn laiptais kopiančią aukštą figūrą.
Šėtonas, per dieną išsiilgęs žmonių, ima glaustytis aplink kojas reikalaudamas dėmesio ir šilumos. Kokie mes panašūs... Paimu katiną ant rankų ir įsitaisau svetainėje, tikėdamasi, kad Rikis greičiau nuleis garą ir galėsim pasikalbėti.
Ir jis nusileidžia žemyn. Po kurio laiko. Persirengęs juodai dar labiau panašėja į besitvenkiančius audros debesis.
- Išeini?- paklausiu pakildama nuo sofos ir glausdama prie krūtinės tingų apsnūdusį katiną.
Rikis neatsako. Tik trumpai žvilgteli. Piktai. Lyg norėdamas nudobti mane vietoje.
- Riki, tai vaikiška. Kodėl negalime kaip suaugę žmonės pasikalbėti?
- Manęs nelauk.- teatsako ir užsisukęs nusikabina odinę striukę.
- Išeini pusę dviejų nakties?
Rengdamasis Rikis kilsteli rankas ir apnuogina juosmens odą.
Mane perlieja it šaltu vandeniu. Mažas fragmentas vos šmėsteli. Bet iškart suprantu kas tai yra.
Rikis sugraibo mano namų raktus ir išeina užrakindamas duris. Užrakindamas mane. Vėl. O aš lieku stovėti sustingusi. Netekusi žado.
Galvoje sukasi tik viena mintis: kam jam vidury nakties reikalingas ginklas?