...tik draugai...

13. Macarons ir mėtinė arbata

Įžengiu į tamsoje skendintį butą. Užveriu duris ir nugara įsiremiu į jas bandydama suvokti kas čia šį vakarą nutiko. Susipykau tikriausiai su visais: broliu, tik to dar jis nežino, Sandra, o skaudžiausia- su Rikiu. Gal aš jį per griežtai aprėkiau? Juk jis nieko blogo nenorėjo... Tik jo elgesys labiau priminė pavydaus meilužio, nei draugo. Suprantu, kodėl jis užsipuolė Pjerą, bet kodėl Niką, Amelios salono pastato savininką? Juk jis tik mandagiai, kaip dera tikram prancūzui, su manimi pasisveikino... Rikio elgesys mane tikrai išgąsdino. Ir ne mane vieną. Niekaip negaliu pamiršti Amelios ašarų pilnų akių...

Atsiplėšiu nuo durų ir einant link savo kambario uždegu pakeliui šviesas. Šis vakaras praėjo blogiau, nei galėjau įsivaizduoti. O taip nekantriai jo laukiau...

Įžengusi į ankštą kambarį kiek tenka pavargti kol pasiekiu suknelės užsegimą. Nusimetusi raudoną audinį, žengiu į vonią ir prieš veidrodį nusivalau storą makiažo kiekį. Net pati nusistebiu, kiek daug jo buvo užtepta.

Apsirengusi sportinėmis kelnėmis ir baltais marškinėliais, susirangau svetainėje ant kiek nepatogios sofos priešais didžiulį televizorių ir išnaršiusi kabelinės programos siūlomus kanalus, apsistoju ties "Sostų karais". Šis serialas taip man primena Darių, kad net širdį suspaudžia. Jis dievina šį serialą, laukdavo kiekvienos serijos, tad aš irgi viena akim žiūrėdavau... Nors rodomas kartojimas nėra įdomus, bet rinktis nelabai turiu iš ko.

Buku žvilgsniu spoksodama į ekraną prisimenu Sandros žodžius. Ar aš tikrai net pro miegus kartoju Rikio vardą? Žinau, kad sapnuoju jį, nors ir atsibudus tiksliai nepamenu ką, bet kad kalbėčiau per miegus... O kas bus, kai šalia Dariaus pradėsiu kalbėti ir skanduoti tamsiaplaukio italo vardą? Kaip pasiaiškinsiu? Kokį reikės sugalvoti pasiteisinimą? Ar reikės meluoti? Todėl nuo tamsiaakio turiu laikytis atokiau ir galutinai užbaigti mūsų iškreiptą draugystę. Jokie mes ne draugai... Mus per daug vienas prie kito traukia, kad galėtume išlaikyti draugiškus ir mandagius santykius. Todėl viskas. Nuo šios akimirkos vengsiu jo ir tikiuosi, kad jis vengs manęs. Bet ar ilgai?

Per tuščius namus nuskamba durų skambutis kiek mane išgąsdindamas. Nors dar tik kelios minutės po dešimtos valandos vakaro, bet vistiek nejauku, kai esi viena namie ir kažkas gan nekantriai beldžiasi.

Prieinu prie durų ir nedrąsiai atrakindama užraktą praveriu duris bei pažvelgiu pro mažą tarpelį į nelauktą svečią. Prieš save pamatau į durų staktą ranka įsirėmusį Rikį.

- Atėjau taikytis.- vaikinas kilsteli popierinį maišelį su viena iš Paryžiuje populiarių kepyklėlių pavadinimu.

Atveriu plačiau duris ir leidžiu jam žengti į vidų.

- Taip pyksti, kad pabėgai?- atsargiai paklausia Rikis.- Ar tai dėl Patriko?

Užverčiu akis į viršų ir nužingsniuoju pirma jo į virtuvę. Girdžiu kaip man už nugaros uždaromis durys ir palengva artėja žingsniai.

- Nepyk, Egle, Pjeras, jo vardas Pjeras...

- Patrikas labiau jam tinka...- tariu ir vos pastebimai nusišypsau, kad jis vėl mane atsivijo. Net jei tą daryti jam griežtai uždraudžiau... - Gersi kavos ar arbatos?

- Mėtinės arbatos.

- Mėgsti mėtinę arbatą?- nustebusi atsisuku. - Nepažįstu daug žmonių, kurie mėgtų mėtinę arbatą.

- Ją tiesiog dievinu.- nusišypso vaikinas atsiremdamas klubu į virtuvinę spintelę.

- Abejoju ar rasiu...

- Spintelėje tau po dešine.- taria jis, bet man vistiek nerandant, Rikis prieina ir ištiesęs virš manęs ranką, nuo lentynos nukelia nedidelį indelį.- Amelia nuolat turi mėtų atsargų, ypač kai aš mieste.