...tik draugai...

48. Kiemas aukšta tvora

Giliai į plaučius įtraukiu cigaretės dūmų. Susigūžiu ant medinio laiptelio ir įsisupu į megztinį. Jau antra valanda nakties. Gal ir dar vėliau. Vis dar esu viena. Galėčiau eiti miegoti, bet Šėtonas okupavo mano lovą įsitaisęs jos viduryje. Man bandant jį nustumti į šoną, buvau apšnypšta ir užsitarnavau dviejų nagų žymių ant riešo. Dabar suprantu ką Rikis, pasakodamas apie savo augintinį, norėjo pasakyti. Ir nė trupučio nepersūdė apibūdindamas katino savanaudiškumą. Savanaudiškumą, kurį gyvūnas perėmė iš savo šeimininko. Žmogaus, kuris trankosi nežinia kur, nežinia su kuo ir nežinia kada teiksis grįžti namo.

Išpūtusi paskutinį dūmą į nakties dangų netikėtai atrastame vidiniame kieme su trijų metrų aukščio juosiančia neperlipama tvora, atsistoju ir kelioms akimirkoms užverčiu galvą į dangų. Iš čia, iš šio prestižinio rajono Londono viduryje, nesimato žvaigždžių. Esu per žemai, per maža, kad įžvelgčiau ką nors didingesnio. Pasijaučiu lyg būčiau apsupta nuodėmių. Pilkų ir klampių kaip derva. Kaip kažkur kažkada matytame filme, o gal- susapnuotame sapne, kai veikėją staiga apsupa jo didžiausios ydos. Kaip miestą, tamsų ir paskendusį smoge, pasiglemžia aplinkinių nuodėmės: godumas, pavydas, gašlumas ir perdėtos linksmybės. Lyg viskas būtų pilka ir paskendę didmiesčio ūkanoje, o tu vienas, mažas menkas žmogelis pilkoje masėje, bandytum įžvelgti ką nors šviesaus. Bent jau spalvoto.

Mane iš minčių ir keisto kūną apėmusio transo, lyg hipnotizuotojas spraktelėdamas pirštais, pažadina garsas. Bruzdesys. Pradžioje- vos girdimas. Paskui seka garsesnis- lyg kažkas kristų. Nieko nelaukdama patyliukais įsmunku į vidų, kuris vis dar skendėja prietemoje. Viena ranka sučiupdama pastatomo šviestuvo kotą, kita- įžiebiu šviesas. Tankiai sumirksiu staiga apakinta šviesos. Kaip ir nelaukti svečiai. Domas, bandydamas išlaikyti Rikio kūną, delnu prisidengia akis.

- Kas nutiko?

Skubiais žingsniais kirsdama svetainę prišoku prie vyrų ir delnais suimu Rikio vis ant šono svyrančią galvą.

- Kas nutiko? - vėl tariu Domui, nors žvelgiu tik į tamsiaplaukį, ieškodama galimų sužeidimų.

Delnais suimdama vaikino skruostus bandau įvertinti padėtį. Mano prisilietimas, lyg stebuklingi vaistai, pažadina Rikį ir bent akimirkai leidžia atgauti sąmonę.

- Maaaaano miellllllaaas kalėėėdiniiii...

Bet Rikis taip ir nepabaigia sakyti. Sunki jo ranka užkrinta man ant pečių, o mano keliai, neišlaikydami kliuvusio papildomo svorio, sulinksta.

- Gana, Romeo. Reikia tave paguldyti, kol nesutraiškei mergaitės.

Domas, man suokalbiškai šyptelėdamas, nuima gniuždantį svorį ir ranka tvirčiau apkabina draugą per liemenį paversdamas į save. Vaikinas, būdamas gerokai stambesnis už Rikį, be vargo pritempia draugo vis bandantį išslysti kūną prie laiptų. Nes ėjimu to tiktai nepavadinsi.

- Romeo...- prunkšteli Rikis ir pats sau mintyse suskeldamas juokelį, kimiai nusijuokia.- Ar aš tau panašus į Romeo?

Rikis taip staiga pasisuka į mane, bandančią lipti pavymui laiptais, kad Dominikas vos spėja sugauti neleidžiant Rikiui užkristi ant manęs ir jau abiems nusiristi laiptais.

Rikis, būdamas gerokai aukštesnis, pažvelgia rimtu veidu į mane laukdamas atsakymo.

- Dabar labiau panašus į girtą varlę.- numetu.

Šaltu veidu palaukęs kelias sekundes, galiausiai Rikis prukšteli ir vėl, staiga pavojingai apsisukdamas ant kulnų, kurie vos siekia laiptų pakopos kraštą, atsisuka į Dominiką.

- Matai, mano mielas drauge, dabar aš jai varrrrrrlė. O dar vakar buvau prinnncas.

Domas skambiai nusijuokia tvirčiau ranka suimdamas Rikio vis norintį susmegti žemyn kūną. Palengva, pakopa po pakopos, jie šiaip ne taip pasiekia viršų.