...tik draugai...

32. Sudėti taškus ant i

Po pokalbio su Dariumi nurimstu ir pradedu mąstyti blaiviai. Pradedu suprasti, kad nieko nesuprantu. Pradžioje Rikis. Nepatikėjau nė vienu jo žodžiu, nes Amelia per daug buvo išsigandusi, kad tai būtų tik juokai. Kažkas ne taip, kažkas vyksta ir man jau pats laikas tai atskleisti.

Išsikišusi telefoną į galinę džinsų kišenę, susirandu cigaretę ir žiebtuvėlį. Kai prasidėjau su Rikiu, praktiškai mečiau rūkyti. O tai jau man yra neįprasta. Man visada patiko rūkyti. Rūkau ne todėl, kad jaučiu potraukį, tiesiog man taip patinka. Patinka žvelgti į degantį cigaretės galiuką, patinka žvelgti į pirmiausiai skaisčiomis kibirkštimis užsidegantį, o vėliau virstantį pelenais. Tai man artima. Tai man prie širdies. Nes tada aš turiu laiko pagalvoti. Apmąstyti ar tiesiog pabūti kartu su savimi.

Atvėrusi kambario duris vos ne kaktomuša susiduriu su broliu. Jis, nustebintas staigaus mano pasirodymo, atšoka ir smalsiai nužiūri mane.

- Vėl išeini?- paklausia.

- Tik parūkyti. O tu?

Nužvelgiu brolio tamsius džinsus ir tamsiai mėlyną megztinį aukštu kaklu, kuris labai dera su niekada iš mados neišeinančiu juodu pusilgiu paltu. Tomas, jeigu nebūtų mano brolis, tikrai būtų vienas iš tų, pro kurį praėjus gatve, atsisuki ir nostalgiškai palydi akimis. Bet ne išvaizda ir gražūs drabužiai traukia dėmesį. Tomas nei išskirtinio grožio, nei negražus. Tiesiog jis spinduliuoja išskirtinę aurą. Jis atrodo patikimas. Gal todėl jis taip greitai ir susirado ištikimų draugų? Juk Kailas, pirmasis su juo susipažinęs, Tomą laiko ne tik savo dešiniąja ranka, bet ir per toli niekada nesitraukia. Net ir kiti iš jų keistos draugijos brolį gerbia. Tomą net prilyginčiau nuodėmklausiui, nes jis viską ir apie visus žino. Neabejoju tuo.

Kartu su broliu išeinu iš buto. Kažkaip man pasidaro nejauku... Nors brolis nei sako ką, nei smerkia, tiesiog ta slogi tyla pradeda mane slėgti. O šio jausmo nekenčiu taip pat stipriai kaip ir vienatvės.

- Kodėl Dariui pasakei, kad aš mieste su Amelia?- paklausiu lipdama šalia laiptais ir jau nebegalėdama tverti įtampos.

- Nes Darius geras žmogus ir nenorėjau jam pasakyti, kad nakvojai pas svetimą vyrą.

- Tarp manęs ir Rikio nieko nebuvo...

- Nesvarbu.- sunkiai atsidūsta Tomas.- Tu jau didelė ir pati gali spręsti ko nori.

- Malonu, kad pastebėjai mane esant suaugus...- burbteliu nesusilaikiusi.

Tomas žvilgteli į mane, bet nieko nesako, kad ir kaip tai keista. O tas jo nesivėlimas į ginčus vėl mane priverčia pasijusti neklaužada vaiku.

- Ačiū.- greičiau krenkšteliu nei tariu.

Ir kodėl taip sunku paprasčiausiai padėkoti? Išreikšti žodžiais dėkingumą? Net pati nesmagiai pasijuntu nuo šių žodžių, kaip ir brolis, juos išgirdęs.

Dar vieną aukštą lipame tylomis, girdisi tik mūsų batų trepsenimai į storas akmens masės plyteles. Kažkur pasąmonėje net užgimsta keista mintis: niekada nesu savo šeimai sakiusi, kad myliu juos. Na, kai buvau vaikas, tai sakydavau, bet kalbu apie tada, kai užaugau. Trumpai žvilgteliu į brolį ir pamąstau ar išvis jam esu kada tai sakiusi. Kažkaip niekada apie tau nesusimąstydavau.

- Rikis sakė, kad rytoj į "Tartarą" važiuosi su juo.

- Na, pradžioj galėjo jis ir man tai pasakyti.- tariu kiek pasimetusi netikėtai pažadinta iš minčių.

Tomas tik linkteli galva ir vėl tik girdisi kojų trepsenimai. Vėl ta slogi tyla...

- Tomai, ką reiškia Cosa Nostra?- paklausiu staiga netikėtai prisiminusi šio ryto mano ir Dominiko pokalbį.