...tik draugai...

76. Apgauta

Milanas. Milanas!

Rikis mane išsiveža į Italijos madų sostinę. Savo gimtąjį miestą. Nors čia lankausi nebe pirmą kartą, bet tai nesumažina sudaromo įspūdžio. 

Apsistojame dideliame name, spėju, Rikio tėvo, netoli Milano, pušyno apsuptyje. Kaip Rikis teigia- Kailo kaimynystėje. Tiesa sakant, dėl Rikio draugo čia ir atvažiavome. Artėja Kailo gimtadienis, kurį ketiname švęsti viename iš tų Sebastiano genialiai įrengtų naktinių klubų. 

Porą dienų apsižvalgę po miestą, pragyvenusi tikrą maratoną su Felisite po parduotuves, galiausiai išsiruošiam į gimtadienio šventę. Nerimauju. Tas porą dienų pavyko išvengti brolio vizito, tik Rikis kalbėjosi su juo telefonu, bet atsidūrus vienoje erdvėje... 

- Viskas bus gerai.- bando mane raminti manasis italas.- Tik nesitrauk nuo manęs ir neleisk savo broliui gadinti tau nuotaikos. Atvykome pasilinksminti, mano mielas kalėdini medi. Tą ir padarysime. 

Linkteliu galvą priglusdama prie sau brangaus žmogaus. Mūsų santykiai kuo toliau, tuo labiau apsišlifuoja. Stengiamės abu rasti tą aukso viduriuką. Tikrai labai stengiamės. Ir kol kas sekasi visai neblogai.  

Atvykus į klubą, kuris skausmingai primena Paryžiuje paliktą "Tartarą", mus pasitinka besibūriuojančių į vidų norinčių patekti minia. Žvilgteliu į Rikį, vilkintį juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais. Panašiai, kad ir tą lemtingą vakarą klube, kai susipažinom. Kiek daug kelio praeita... Kiek daug visko pasikeitę...

Rikis, tvirtai laikydamas mano ranką pro šokančių minią nuveda į vieną iš uždarų ložių. Ten ir susitinkame su Sebu bei Felisite, Domu ir žinoma, mano broliu. Tomas neatrodo labai nustebęs mane išvydęs su savo draugu. 

- Labas, sese.- šiltai jis mane apkabina, o Rikiui paspaudžia ranką.- Riki. 

Rikis, lyg užtvirtindamas, kad mes pora, apkabina mane per pečius. Šis gestas nelieka nepastebėtas Tomo, bet jis susilaiko nuo tolimesnių komentarų. Nors it vanagas lieka stebėti mūsų.

Supažindinęs dar su keliais savo draugais, pagaliau sulaukiame ir jubiliato. Bet ne Kailas patraukia visų dėmesį. Negaliu atsistebėti Melita. Ji tiesiog švyti. 

- Tai ką, likai toks pats senas, kaip ir aš?- Rikis apkabina Kailą paplekšnodamas per nugarą. 

- Bent jau pasiekiau daugiau nei tu.- šypteli Kailas.- Turiu bent jau žmoną. 

- Negirk dienos be vakaro.- Rikis išsišiepia ir man pamerkia akį. Nustebusi pažvelgiu į jį bandydama suvokti ką jis tuo norėjo pasakyti. 

Bet Rikio žvilgsnis nuklysta tolyn. Tamsūs antakiai prisimerkia, o gražus veidas surūstėja. 

- Ką ta kalė čia veikia? - grėsmingai paklausia. 

Kailas žvilgteli per petį irgi susiraukdamas. Paseku vaikinų žvilgsnius ir pamatau ją. Peroksidinę šliundrą. Sandrą. 

- Sakei, kad atsikratysi ja.- burbteli Rikis tvirčiau mane apkabindamas. Lyg saugodamas nuo jos nuodų.

- Ji Melitos draugė. - numykia Kailas.

- Ji gyvatė. - numeta žodžius Rikis.- Būk atsargus.

Kailas daugiau nesileidžia į kalbas, o Rikis mane nusiveda prie sėdinčios draugų kompanijos. Bet aš jaučiu. Jaučiu tos blondinės žvilgsnį, todėl atnešus šampano taurę, ją iškart ištuštinu. Kaip ir kitą. Rikis pasirūpina, kad buvusi mano draugė laikytųsi nuo manęs kuo atokiau. Nepalieka manęs nė sekundei vienos. Tad pagrinde prašokame didesniąją dalį vakaro. O jeigu Rikis ir pasitraukia, tai perdavęs mane Sebo ar kurio nors kito savo draugo globai.