...tik draugai...

15. Kalėdinės dvasios alsavimas

Atsikeliu jau vėl įdienojus. Galvą tiesiog plešia perpus. O dar blogiau jaučiuosi viduje... Nuolat skamba brolio žodžiai. Žinau, kad jis nemeluoja. Tomas tikrai nemeluotų man tokių dalykų, kuriuos giliai viduje nujaučiau jau ir anksčiau. Tik dar nesuprantu kokio mąsto pavojingas Rikis. Dar iki galo neperpratau jo. Bet, kad žiaurus... Šioje vietoje brolis tikrai perdėjo, nes abejoju ar Rikis galėtų mane nuskriausti. Bent jau fiziškai...

Šį rytą jaučiuosi dar labiau pasimetusi nei buvau vakar. Dar labiau nei vakar noriu namo, kad ir kur tie namai būtų. Bet aš nebėgsiu ir nepasirodysiu bailė. Jau vakar prisibuvau tokia. Man nepriimta bėgti ar gužtis dėl kiekvieno menkniekio, kad ir koks didelis jis atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Kas man gali nutikti? Juk Rikis- tik mano atostogų pramoga. Ne daugiau...

Žengusi į virtuvę, joje randu besisukančią ir kažką skaniai gaminančią Amelią. 

- Kaip tu?- paklausiu užsikaisdama stiprios juodos kavos puodelį, nes kofeino man verkiant reikia. 

- Manau gerai.- vos šypteli raudonplaukė.- Nori pusryčių? Greičiau pietų...

- Ne, pradžioje pasitenkinsiu tik kofeino injekcija.- palaukusi kol arbatinukas užvirs, užsipilu kavą. - Ką ketini šiandien veikti?

- Nežinau.- gužteli pečiais Amelia.

- Gal išeinam kur nors?- matau, kad šiai raudonplaukei tikrai praverstų prasiblaškymas. - Galėtume aplankyti kalėdinę mugę, nes dar nespėjau joje apsilankyti. 

- Būtų smagu.- liūdnai šypteli Amelia ir iš orkaitės ištraukia saldžių bandelių skardą. 

- Pasivaišinsiu.- tariu bei degančiais pirštais pagriebiu vieną iš jų ir įsukusi į vienkartinį popierinį rankšluosčio lapelį, pasidedu prie kavos puodelio. - Tik dar paskambinsiu ir susiruošiu. 

Amelia tik linkteli galvą ir palikusi ją laikinai ramybėje, su kavos puodeliu ir karšta bandele grįžtu į kambarį. Sandros irgi nėra, tad pasitaikė puiki proga man pradėti gydytis nuo tamsiaplaukio draugo nuodų. Susirangau lovoje ir pasiėmusi telefoną, randu praleistą Rikio skambutį. Bet ignoruoju. Šiandien tebūnie bus "Diena be Rikio". 

Bandydama negalvoti apie milžinišką telefono sąskaitą, paskambinu Dariui. Įsidėjusi ausines ir atlaisvindama rankas, prakalbu su savo mielu vaikinu gerą pusvalandį, kol pasimėgauju bandele ir kava. Darius tikrai geriausi vaistai, nes išgirdus jo balsą, tokį švelnų ir rūpestingą, suprantu kaip jo pasiilgau. Net mintyse pradedu skaičiuoti dienas kada jį vėl pamatysiu. Mes grįšime į Londoną beveik tuo pačiu metu, tik aš dviem dienomis anksčiau. Vėl atsidūrusi jo glėbyje galėsiu pasijusti senąja Egle. Ta, kuri beprotiškai ir ištikimai myli savo vaikiną...

Kiek aprimusi ir vėl radusi tikrąjį tikslą bei teisingą kelią, išsiruošiu į miestą. Telefoną palieku namuose, kad nepagaučiau savęs tikrinant ar nėra iš Rikio kokių žinių. Tad bus man taip ramiau. 

Prie mūsų prisideda ir Sandra, kuri jau iš pat ryto spėjo apeiti kelias parduotuves ir įpusėti leisti per madų šou uždirbtus pinigus. Pakilios nuotaikos net nesugadina apsiniaukęs dangus ir tvyranti lengva, miestą užklojusi, migla. Amelią įtikinam, kad važiuoti metro bus žymiai greičiau ir patogiau, tad po pusvalandžio jau įžengiam į didelę aikštę, kurioje įsikūrę daugybė šventiškai išpuoštų prekystalių, nuklotų įvairiausiais skanumynais, šventine atributika ar tiesiog suvenyrais su miesto vardu ir garsiais pastatais. Net ir Ameliai pakyla ūpas, kai neatsispiriam pagundai ir paragaujam karštų kaštonų ir cukruotų obuolių. Eidamos nuo vieno prekystalio prie kito, ragaudamos mums siūlomus saldumynus, pelėsinius sūrius ir gurkšnodamos karštą vyną, pamirštame visus vargus, užknisančius vyrus ir atsiduodame kalėdinei dvasiai.