...tik draugai...

46. Išgydyk kūną ir sielą

Rikis atrakina duris ir mes įžengiame į tamsoje skendintį jo butą. Čia dabar mano naujieji namai... tik... kodėl nesijaučiu labai laiminga? Nuo Rikio pirštų judesių užsidega šviesos, ištraukdamos iš tamsos nepriekaištingai įrengtą svetainę, kurioje vyrauja daugiausiai balta šviesa. Bet jaukumo ji neperteikia. Daugiau tai- šaltumas ir laikinumas. Lyg pačios sienos man kuždėtų, kad čia galiu apsistoti tik laikinai.

- Nunešiu lagaminą.- išgirstu balsą visai šalia, bet kartu ir labai toli.

Žvelgdama į nutolstančio Rikio nugarą, žmogaus, kuris manimi nuolat rūpinasi, pradedu svarstyti ar dabar, kai viskas tarp manęs ir Dariaus baigta visiems laikams, mums nebus per sunku išlaikyti nusibrėžtą liniją tarp draugystės ir santykių, kurie sieja vyrą ir moterį? Ypač, jei gyvensime po vienu stogu.

- Viskas gerai?- paklausia sugrįždamas Rikis.

Tik atitokusi nuo jo balso suprantu, kad vis dar vilkiu paltą ir aviu batus. Per tą laiką net nekrustelėjau. Priverčiu judėti kūną ir nusirengti, bet viduje man taip šalta, kad susigūžiu ir rankomis apsikabinu save.

-Egle, - sunkiai atsidūsta Rikis ir priėjęs prie manęs, paima už rankos.- pamatysi, viskas tik į gerą.

- Kodėl man taip dabar neatrodo?

Rikis papučia lūpas ir susimąstęs apsidairo aplinkui.

- Dabar būk gera mergaitė ir nueik į mano kambarį. Spintos viršuje yra pūkuota antklodė.

- Pūkuota antklodė?- vos tvardausi nešyptelėjus.- Iš kur pas tave tokie daiktai?

Rikis plačiai išsišiepia, lyg jau būtų sugalvojęs kokį genialų planą. O aš... Aš keisto azarto apimta, irgi įsitraukiu į avantiūrą.

- Manau, tau reikia švelnumo, o pas mane tik kaulai ir skūra.- jis kilsteli marškinėlių kraštą apnuogindamas džinsų juosmenį ir dalį odos.- Todėl tau reikia kažko minkštesnio.

Nesusilaikau ir pradedu juoktis. Kad ir ką šis vaikinas sugalvojo- man jau patinka.

- Matai, ne taip jau sunku nusijuokti.- plačiai nusišypso tamsiaplaukis atidengdamas turbūt visus dantis.- O dabar, panele, žingsniuok ir leisk man susiruošti.

- Kam? - prikandu lūpą, kad vėl nepradėčiau krizenti. Rikis, kaip įgudęs lėlininkas, gerai moka valdyti mano nuotaikas.

- Pradžioje gydysim tavo kūną, o vėliau- sielą. Nagi, eik...- paragina jis teatrališkai pamojuodamas pirštais.

- Kaip pasakysi, bose.- tariu ir vis dar krizendama nueinu į jo kambarį.

Įlindusi į erdvią, bet mažai daiktais užkrautą drabužinę, aukštai, pačiame viršuje, pamatau sulankstytą lyg iš balto kailio nusėtą minkštą antklodę. Aš esu gerokai žemesnė nei šių namų šeimininkas, todėl tenka susirasti kėdę, ant kurios pasilypėjusi galiu pasiekti lentynų viršų. Pasičiumpu antklodę, bet ją atitraukusi pamatau kartoninę, gerokai aptrintą, batų dėžę. Kažkaip pasidaro keista... ir smalsu... Vedama įgimto smalsumo, ištiesiu ranką link dėžutės ir pabandau praverti truputi jos viršų.

- Radai? Egle, kur taip užtrukai?

Išgirdusi Rikio balsą, pasijuntu nejaukiai šnipinėdama svetingai savo namų duris atvėrusį draugą.

- Ateinu, - šukteliu ir atšoku lyg nudeginta nuo dėžutės.

Nušokusi nuo kėdės, po pažastimi laikydama antklodę, nuvelku kėdę į kambarį ir pastatau prie lango, kur ji ir stovėjo. Bet iš galvos niekaip neišeina ta sena maža dėžutė... Ką jis ten gali slėpti? Gal Rikis- žmogus, turintis šiurpių paslapčių? O gal ten tik senos nuotraukos? Pavyzdžiui, senos meilės? Gal vaikystės prisiminimai? Kad ir kas ten- man maga sužinoti.