...tik draugai...

29. Kažkas tokio keisto II

Nebyliai apsikeitę tik jiems patiems suprantama žinute, Rikis irgi pakyla nuo kėdės. 

- Persirengsiu ir galėsim važiuoti, gerai?

Linkteliu galvą stebėdama šį savo draugą, kuris, vis dar sutrikęs nuo išgirstos diagnozės, nužingsniuoja į miegamąjį. Nenuleidžiu nuo jo akių tol, kol visai dingsta užtrenkdamas paskui save kambario duris. 

- Tu čia rimtai kalbėjai ar tik juokavai?- Domas neskubėdamas pakyla nuo stalo ir prisiartina prie manęs. 

Trumpai žvilgteliu į Rikio draugą, bet iškart būnu prigauta. Pasirodo, Dominiką sunkiau apgauti nei galvojau. Sunkiau nei tamsiaplaukį draugą...

- Ir kada man apie tai pasakyti Rikui?- vaikinas sukryžiuoja rankas ant krūtinės dar labiau išpūsdamas bicepsų raumenis.

- Gali palaukti bent jau iki vakaro?- naiviai paklausiu atplėšdama akis nuo šių didelių rankų.

Nors ir nemėgstu per daug užsisportavusių vyrų, bet pripažįstu, vaizdas tikrai prikaustantis dėmesį. Nors man jis labiau primena didelį meškiną nei vyrą, dėl kurio taip lydosi merginos.

- Dėl tavęs, Egle, galiu palaukti ir iki rytojaus.- nusijuokia Domas lengvai lūpomis nubėgančia šypsenėle.- Ar aš tau sakiau, kad tu man patinki? Kaip... draugo draugė...

- Kažkada sakei, bet gali ir dažniau tai kartoti. Moterims tai patinka.

Domas vėl lengvai nusijuokia ir žvilgteli į duris, už kurių jau kurį laiką dingęs Rikis. 

- Jeigu dažnai kartosiu, galiu nespėti gipsuoti lūžusių galūnių.- sumurma Domas ir akimis pradeda tyrinėti mane, lyg bandydamas įžvelgti mano tikruosius ketinimus jo draugo atžvilgiu.- Žinai ką Italijoje darydavo, kai būdavo pasikėsinama į tai, kas jam nepriklauso?

- Ne.- papurtau galvą.- O ką?

- Nukerta dešinės rankos keturis pirštus. - pusiau juokais, pusiau rimtai taria Domas.

- Kaip... sadistiška...- susiraukiu pasišlykštėjusi barbariškais metodais.- Gerai, kad viduramžiai jau seniai praėjo.

- Kaip kam...- sumurma Dominikas vėl baikščiai žvilgtelėdamas į Rikio kambario duris. Po kelių tylos akimirkų jis krenkšteli ir tęsia toliau.- O tu labai sėkmingai už trumpo pavadėlio laikai šį sicilietišką mišrūną. Tik žiūrėk, kad išerzintas ir nutrūkęs, nepridarytų nepataisomos žalos.

Žvilgteliu į vaikiną ir nesusilaikiusi prunkšteliu. Domo žodžiai sukelia man juoką, nes prieš akis vėl iškyla močiutės prie būdos pririštas Rikiukas, kuris, skalydamas ant kiekvieno praeivio, vis nutrūkdavo nuo grandinės ir išbėgęs į gatvę, bandydavo pirmam pasitaikiusiam įkąsti į kulnus.

Stengdamasi susiimti ir po kelių akimirkų surimtėjusi žvilgteliu į Rikio draugą bandydama suprasti kiek daug atviras jis gali būti. Šis vaikinas man irgi labai neaiškus... Kaip ir Rikis... Kitaip nei Kailas ir Sebastianas, kurie tik vaidina piktus, šiuos du italus ne tik sunku perprasti, bet ir susidaro įspūdis, kad abu dedasi tuo, kuo nėra. Bet vistiek verta pabandyti:

- Kodėl Rikis supyko, kai paklausiau apie jo gyvenimą su šeima?

Domas kiek sutrinka nejaukiai pasimuistydamas ir skubiai žvilgteli į uždarytas kambario duris įsitikindamas ar mes vis dar vieni. 

- Apie Rikio šeimą ir jos praeitį gali pasakoti tik pats Rikis. 

- Tai gal bent pasakysi kodėl jį pavadinai siciliečiu?- pasisuku link Rikio draugo, kad geriau galėčiau išskaityti jo kūno kalbą. - Rikis man sakė, kad gimė ir užaugo Milane.