...tik draugai...

27. Baltos lubos

Pirmas vaizdas pramerkus akis- baltos lubos. Akinamai spalva graužiasi man giliai į smegenis, kurios, sunkiai nukentėjusios nuo alkoholio sukeltos dehitratacijos, atsisako veikti ir mane apšviesti kur aš randuosi. Žinau tik vieną- tikrai ne namie. Nuo kojų pirštukų palengva aukštyn pradeda kilti panika, savo šaltais judesiai aptirpindama mano kūną. Bandau susiimti bandydama nepanikuoti ir nepradėti barti savęs... Bet... Situaciją dar labiau pablogina, kad esu be suknelės ir tik su apatiniais. Bent jau su jais... Bent šioks toks pozityvas...

Užsimerkiu ir bandau nepravirkti. Visą gyvenimą smerkiau kitas merginas, ypač tokias kaip Sandra, kurios atsibunda nežinodamos kur jos randasi ir kaip grįš namo. Aš tokias apkalbėjau, juokiausi iš jų, niekinau, o dabar... Ir kam reikėjo gerti? Tai nepateisina mano poelgio, nepadeda rasti svaraus pasiaiškinimo... Dieve... O kaip Darius? Kaip Tomas? Kaip broliui galėsiu pažvelgti į akis?

Lėtai atsisėdu ir pažvelgiu į kitą lovos pusę. Ir pamatau, tai ko ir tikėjausi... Rikį... Ar aš su juo permiegojau? Aš pas jį? Bent jau prisiminčiau nors kažką... Nors mažą smulkmeną... Todėl ir negeriu... Negalima man gerti... Nes alkoholis man sukelia laikiną amneziją. Na, jeigu permiegojau su Rikiu, tikiuosi, kad niekada to neprisiminsiu, nors...

Be garso suvaitojusi atbulomis krentu į lovą ir vėl įsispoksau į baltas lubas... Jeigu vakar galvojau, kad prisigerti ir apsivemti Rikio akivaizdoje buvo giliaisias moralinis dugnas, šiandien žengiau dar žemiau... Rikiui reikėjo mane girtą partemti pas save... O kas buvo po to? Tiek klausimų, tiek atminties spragų...

Pasuku galvą ir pažvelgiu į šalia miegantį vaikiną. Jis, kaip nekeista, apsirengęs: su sportinėmis kelnėmis ir trumparankoviais marškinėliais. Ir miega ant antklodės, užsiklovęs kampu tik krūtinę, kuri monotoniškai juda jam negiliai kvėpuojant. Tamsių plaukų sruogos nukritusios ant kaktos, praktiškai uždengdamos akis. Jis dar gražesnis kai miega... Žvelgiant į jį, tokį ramų ir tykų, trumpam dingsta gėdos jausmas dėl vakarykščių įvykių. Ir viduje užgimsta kažkas... šilto ir gražaus. Net pagalvoju, kas būtų, jeigu mane ir šį mielą pasipūtėlį italą sietų daugiau nei draugystė? Kaip mes bendrautume, jeigu šalia manęs nebūtų kito? Ar pamiltume vienas kitą beviltiškai ir aklai? Ar dabar jaučiami drugeliai pilve išliktų ilgam? Ar po kokių dviejų metų vėl netaptų tokie patys paprasti ir monotiniški santykiai, kurie dabar mane sieja su Dariumi? Ar pradėtime vienas kitame matyti daugiau minusių nei pliusų? Ar nutiktų taip, kad nebesuprastume kur meilė, o kur tik pripratimas prie kito žmogaus ir bijojimas ką nors reikšmingai pakeisti?

- Pradeginsi skylę, jeigu ir toliau taip spoksosi.- sumurma Rikis neatmerkdamas akių.

Staiga sugrįžęs visu stiprumu gėdos jausmas ir baimė susidurti su juodomis akimis, pasiekia epogėjų ir, bandydama išvengti pašaipos už vakarykštį nedovanotiną elgesį, užsidengiu antklode galvą. Nors ir suvokiu, kad šis veiksmas manęs nepradangins, bet bent jau atidėsiu sąžinės priekaištus kuriam laikam. Nes kiekvieną kartą pažvelgus į juodas akis įsijungia tas įkyrus cypiantis balselis, kuris greitakalbe žeria man perspėjimus, kad taip daugiau nedaryčiau.

Sujuda anklodė ir netrukus sau prieš akis išvystu tas tamsias akis, kuriose įžvelgiu savo nuodėmes. Todėl ir nemėgstu juodaakių, nes žvelgiant į tamsą matai savo pačios sielos atspindį. Taip, lyg ir tamsiaakiai kartu gebėtų matytų viską, net ir slapčiausias mintis.

Rikis, pasislinkęs arčiau manęs, atsigula ant šono ir kurį laiką taip ir gulime: po antklode, vos ne susiglaudę nosimis ir laukdami kas pirmas prakalbės.

- Juk mes ne...- sumikčioju ir prikandu virpančią lūpą bandydama susivoktų iki kiek didelės mano padarytos nuodėmės.

Rikis delsia atsakyti, tik užmerkia akis ir lėtai pajudina galvą duodamas neigiamą atsakymą.