...tik draugai...

60. Išgelbėjimas

Ar kada teko girdėti apie tylos sieną? Nepamenu kur esu apie tai girdėjusi... Gal mačiusi filme ar skaičiusi knygoje? Tai -  metafora apibūdinanti santykius ištikusį štilių. Tas, kas vyksta dabar po mūsų apsižodžiavimo.

Rikis kurį laiką malėsi vaikščiodamas iš vieno siauro kelio galo į kitą, kažkam skambinėdamas, rašydamas žinutes. Bet labiau panašėjo į narve uždarytą žvėrį, kuris troško ištrūkti. Ir šį kartą narvas buvo mano buvimas šalia.

Man irgi - ne pyragai. Stengiausi kuo nors užsiimti: naršyti facebook profilyje žiūrint linksmus filmukus ar draugų nuotraukas. O tai varė Rikį iš proto. Kiekvieną kartą man šyptelėjus sulaukdavau suraukto tamsaus priekaištingo žvilgsnio. Ar man tas rūpėjo? Taip! Net pradėjau rašinėtis su Laura specialiai neišjungusi telefono garso. O tas privedė Rikį prie beprotybės ribos. Su kiekviena atėjusia man žinute jis vis labiau širdo. Juodavo kaip prieš audrą besikaupiantys debesys. Galiu prisiekti, tikėjausi vienu momentu, kad jis ištrauks man iš nagų telefoną ir paleis į sutemusių pievų platybes. Bet Rikis tvardėsi. Iki paskutiniųjų. Iki pat pasirodant mūsų gelbėjotui.

Pamatęs artėjančio automobilio šviesas Rikis net lengviau atsidūsta. Kaip ir aš.

Nors jau sutemę ir pakankamai tamsu, bet atvažiavęs į pagalbą Dominikas iškart pasijunta atsidūręs karo lauke.

- Tai įstrigote, balandėliai?- pabando dar pajuokauti Domas.

Bet Rikis ne tik kad neatsako, bet praeidamas dar ir užkabina draugą pečiu.

- Taip blogai?- pašnibžda man Domas.

Žvilgteliu į Rikį, kuris iš visureigio išsitraukia traukimo trosą ir pasilenkia prikabinti prie savojo automobilio galo.

- Ar kada teko matyti išsiveržusį ugnikalnį?- pažvelgdama į mūsų gelbėtoją tariu.

- Neteko, dėkui Dievui.- papurto jis galvą.- Bet galiu įsivaizduoti.

- Tuomet čia ne tik ugnikalnis įsiveržė, bet ir paliko pelenų krūvą.

- Auč...- prisimerkia Domas lyg skaudėtų.- Turėjo būti karšta.

- Patikėk...- atsidūstu, o Domas skardžiai nusijuokia.

- Sprendžiant iš jo veido,- prieina jis arčiau manęs ir, nenuleisdamas nuo besidarbuojančio Rikio akių, vos šypteli.- tu dar gerokai žibalo šliūkštelėjai.

Nesusilaikiusi nusijuokiu. Tikrai nuoširdžiai nusijuokiu.

- Kaip gerai tu mus pažįsti.

- Bet kiekvieną kartą nustebinat vis labiau. - kažką užsigalvojęs Domas papurto galvą.- Ką veikėt kokiame užkampyje?

- Ilga istorija.

- Kurios pabaigą galima atspėti.

Žvilgteliu į Rikį, kuris užkabinęs lyną, pastebi mūsų pokalbį.

- Duodu savaitę.- taria netikėtai Domas.

- Savaitę?

- Aha. Iki jūsų dramos atomazgos. Lažinuosi  iš penkiasdešimt svarų, kad Rikis per savaitę tave palauš.

- Palauš? Mane?- iš nuostabos net išsižioju.

- Aha. Savaitę. Ne daugiau.

- Kodėl?- niekaip nesuprantu kur jis lenkia.

- Tik pažiūrėk į jį. - smakro judesiu parodo į tyliai prie automobilių besikrapštantį draugą.- Pajuodęs kaip pati mirtis. Savaitė. Daugų daugiausiai.