Jau kitą dieną ėmiausi įgyvendinti savo keršto planą ir apėjau turbūt daugiau nei dešimt vaistinių, kol gavau įsigyti tą mažą rudą stiklinį buteliuką. Dar niekada nebuvau taip dėkinga savo močiutei, kuri yra, tiksliau- buvo, žolininkė ir netradicinės medicinos sekėja. Tik jos dėka sužinojau apie šiuos stebuklingus lašiukus, kurie padarys mano Kalėdas kiek... linksmesnes. Taigi, stipriai kišenėje spausdama skruzdžių nuodų buteliuką, parsigaunu namo. Net kirbu visa viduje kaip noriu kuo greičiau imtis veiksmų įgyvendinimo plano tai blondinei. Dabar jos eilė... Sandra dar pasigailės įgijusi tokią priešę kaip aš. Aš- ne Melita, kuri kantriai stebi jos išsišokimus prieš Kailą. Aš- Eglė ir dar ta šviesiaplaukė kalė pasigailės, kad perbėgo tarp manęs ir Rikio.
Gaila, bet grįžusi, Sandrą randu namuose. Ir, kiek sprendžiu iš vos tingaus gulinėjimo priešais televizorių, ji net nesiruošia niekur eiti. Negerai... Labai negerai...
Nusimetusi paltą ir persimetus keliais žvilgsniais su Sandra, nueinu į miegamąjį, bet mane mergina atseka.
- Egle, aš atsiprašau...- gailiu balseliu sucypia ji.- Dėl to kas nutiko tarp manęs ir Rikio... Nenorėjau, bet žinai, kaip jis moka įtikinti ir apsukti galvą...
Taip Rikis kaltas, kur gi ne. Juk tikrai Sandra neprisiims visos kaltės. Juk geriau suversti kam kitam.
- Viskas gerai.- tariu atsisukdama.- Aš nepykstu.
- Tikrai?- žydros akys išsiplečia mane vis dar baikščiai stebėdamos.- Nes aš Rikiui sakiau, kad negražu tavo atžvilgiu, bet jis manęs nenorėjo klausyti...
- Tikrai. Pamiršk tai.- patikinu.- Tik kitą kartą nebūtina viešinti mano nuotraukos. Ypač, kai gali pamatyti Darius.
- Tai susitaikei ir su Dariumi?
- Taip, aišku, kad susitaikiau.
Ir šioje vietoje turiu parodyti pačius didžiausius vaidybos sugebėjimus, nes Sandros veide atsispindi toks nusivylimas...
- Kaip šaunu.- teištaria ji.
- Taip, tikrai. Mes mylim vienas kitą, o ir atleisti nebuvo ką.
- Tu teisi...- Sandra kiek pastoviniuoja bandydama sugalvoti kaip tęsti pokalbį, bet šioje vietoje aš jai tikrai nepadėsiu.- Jau vakar būčiau atsiprašiusi, bet tu grįžusi iš miesto iškart nuėjai miegoti.
Nusisuku į spintą ir peržvelgiu kur galėčiau paslėpti buteliuką iki kol galėsiu jį panaudoti.
- Ką veikei vakar dieną?- paklausia Sandra prisėsdama ant lovos krašto.
- Buvau prekybos centre susitikti su Rikiu. Felisitė su Sebastianu irgi buvo. Bandėm išsirinkti sukneles į "Tartarą"
- Tai vis dėl to eisi?- mergina nustemba.- Kaip džiaugiuosi...
Pasisuku į ją ir pažvelgiu bandydama suprasti ar Sandra tik gera aktorė ar tikrai nori, kad eičiau į klubą.
- Tu būtinai turi eiti, juk liko vos porą dienų Paryžiuje. - lyg išskaitydama mano abejones, tęsia mergina.- Nebent tu dar pyksti ant manęs...
- Sandra,- nutildau ją rankos mostu.- juk jau išsiaiškinom. Visai nepykstu, kad miegojai su Rikiu. Tikrai... Jau seniai tai pamiršau.
Net išspaudžiu atlaidžią šypsenėlę, kuria ji iškart patinki.
- Tu mano geriausiai draugė.- tariu žiūrėdama tai šviesiaplaukei raganai į akis.- Jokie vaikinai neverti, kad dėl jų susipyktumėm.
- Tu man irgi geriausia draugė...- net susijaudina Sandra. Tikiuosi ji nepradės čia žliumbti, nes tikrai nenoriu jos nubėgusiu tušu išsiterlioti savo balto megztuko.- Bet kodėl nenori eiti į "Tartarą"?
- Nes neturiu kuo apsirengti.
Mintyse perkratau lagamine užsilikusius rūbus ir nusprendžiu, kad šį kartą tikrai nemeluoju. Jau iš gandų girdėjau, kad ten bus specialus vakaras, todėl tikrai jau gailiuosi, kad nenusipirkau tos raudonos suknelės...
- Žinai, - Sandra atsistoja ir prie manęs prieina.- Galėčiau sau leisti tau padovanoti ką nors gražaus Kalėdų proga. - blondinė šypteli ir pažvelgia man į akis. - Galėtume kartu kad ir dabar važiuoti į miestą ir pasiieškoti ką nors gražaus.
Ak... kaip miela... Bet kiekvieną kartą išėjus iš namų, susiduriu su tykojančiu vilku.
- Ne, nereikia. Juk sunkiai pinigus uždirbai...
Jeigu ne aš tai tikrai ji nebūtų gavusi darbo pas Amelią...
Lengvai šyptelėjusi pasišalinu. Į vonią. Nes nesu tokia gera aktorė, kad taip ilgai sugebėčiau vaidinti... Tik uždariusi duris suvokiu, kad radau tai, ko norėjau. Vonios kampe, ant džiovyklos, randu sukabintas Sandros apatines kelnaites. Prieš imdamasi savo piktojo plano, patikrinu ar gerai užrakintos durys ir paėmusi raudonas kelnaites kiek sudvejoju. Tikiuosi Amelia neturi tokių pačių... - kaip maldą kartoju šiuos žodžius sukdama buteliuką.
Skruzdžių rūgštis- labai vertingas vaistas gydantis negyjančias odos žaizdas, pagerindamos odos kraujotaką. Bent jau taip kartodavo mano močiutė. O tokį gydomąjį poveikį šie lašiukai suteikia per niežtėjimą ir dilginimą... tad...
Susiradusi vatos skrituliuką, suvilgau jį skaidriu skysčiu ir lengvais patapšnojimais ir pabraukimais ištrinu Sandros kelnaičių vidinę dalį. Matai, ji dar atsiprašo... Suknelę man pirks... Žinos kaip k*** su visais.... Tegu pasikankina...
Užsukant buteliuką, pora lašų man patenka ant delno iškart jį nudilgindami. Rodos, lyg mažos adatėlės susmigtų į odą ir nuolat badytų. O bandant kasytis, poveikis dar labiau išauga. Net pradeda atrodyti, kad mažos skruzdėlytės bėgiotų delnu... Jeigu Sandrai niežės bent perpus mažiau nei man dabar delną, tai... man jos vis tiek nebus gaila...
Įvykdžiusi keršto dalies pagrindinę plano dalį, su telefonu rankoje įsitaisau svetainėje ir susiradusi ausines, paskambinu Dariui. Vakar kai grįžau namo po netikėto susitikimo su Rikiu, nenorėjau kalbėtis su Dariumi ir parašiusi žinutę, nuėjau miegoti. Tad dabar jaučiuosi ne tik kalta, bet ir tiesiog noriu išgirdusi jo balsą įsitikinant, kad viskas tarp mūsų gerai.
- Labas...- tariu vos tik pasigirdus Dariaus tipiniam "klausau".- Ką veiki?
- Nieko ypatingo, lankau močiutę. Ji siunčia linkėjimus.
- Ačiū.- nors ir jis nemato, bet plačiai nusišypsau prisimindama tą mielą moterį, kuri iškart, vos tik susipažinus, man atstojo mirusią močiutę.- Aš irgi jai siunčiu linkėjimus.
- Gerai, kad tu toli...- kiek pritildo balsą Darius ir dabar jau kalba pašnibždomis.- Visą dieną man liepė pjaustyti baltą mišrainę ir dar turėjau klausytis močiutės pamokslo, kad turėtume galvoti jau apie santuoką ir vaikus.
- Vaikus?- vien mintis apie santuoką ir vaikus tokiame amžiuje man stingdina kraują. - O ką tu sakei?
- Sakiau, kad tau pirma reikia baigti mokslus ir grįžti į Lietuvą.
Taip... mokslus, kurie baigsis greičiau nei po pusmečio... Trūkčiojančiai įkvepiu lyg jausdama kaip storos virvės kilpa apsivynioja aplink mano kaklą mane dusindama.
- Ar spėjai aplankyti draugus?- nukreipiu kalbą nuo vaikų temos.
- Kelis... Žinai, Dainiaus Neringa laukiasi.
Ir vėl... Vėl sugrįžtame prie tos pačios temos, net pradedu įtarti, kad Darius specialiai tai daro.
- Man truks tavęs per Kalėdas...- vėl pakeičiu temą.- Čia nesijaučia tokios šventinės dvasios kaip Lietuvoje. Čia net kūčių niekas nešvenčia...
- Man irgi tavęs trūksta, katyte...- kiek nutęsia žodžius Darius.
Mano rankoje laikomas telefonas suvibruoja, pranešdamas, kad yra laukiantis skambutis. Neturėčiau stebėtis išvydusi, kad skambina Rikis... Tikėjausi, kad jis jau vakar pasirodys prie durų, bet nepasirodė... Net nepaskambino... Kad ir ko jis nori dabar, bet dar ruošiuosi jį truputėlį pakankinti...
- Girdi mane?- pažadina iš užplūdusios šiltos šilumos vaikino balsas.
- Taip... Tik ryšys sutrukčiojo ir negirdėjau ką sakei.- vėl pameluoju Dariui.
- Sakiau, kad mama tau numezgė kojines. Vilnones ir rožines su bumbulais... Nors ir kaip bandžiau paaiškinti, kad...
Nors ir girdžiu Dariaus švelnų balsą, bet mintys nutolsta.
Rikis kažką rezga... Jaučiu tai. Tas jo keistas dingimas irgi kažkoks... keistas...
- Būčiau žinojusi, kad vyksi į Lietuvą, tai irgi ką nors tavo šeimai būčiau nupirkusi. - bandau susitelkti į pokalbį.
- Juk žinai, kad jie nori matyti tave, ne dovanas.- Net jaučiu kaip Darius nusišypso, bet aš pati, kažkodėl, nenoriu šypsotis.
Darius dar kažką pasakoja apie namiškius, bet su kiekvienu žodžiu jaučiuosi vis prasčiau, kad jam meluoju ir jį apgaudinėju. Ne fiziškai, bet morališkai. Bet gerai žinau, kad ir ką pridaryčiau Paryžiuje, kad ir kaip beprotiškai elgčiausi, tai bus laikina. O iškart po Naujų metų manęs laukia vėl tas pats paprastas ir pastovus gyvenimas.
- Egle,- taria Darius ir akimirkai nutyla. Man net suspaudžia širdį, laukiant kol jis kalbės toliau, nes ta pauzė nežada nieko gero.- aš atsiprašau...
- Už ką?- suvirpa mano balsas, o visas kūnas nutirpsta.
- Už tai, kad apleidau tave...- Darius giliai įkvepia ir su iškvėpinu pradeda berti žodžius.- Žinau, kad per darbą nebeskiriu tau tiek daug dėmesio, nebelepinu tavęs... Bet aš pasikeisiu, prisiekiu... Stengsiuosi dėl tavęs, dėl mūsų. Blogai padariau, kad nesutikau su tavim važiuoti į Paryžių, bet prižadu, mes ten nuvyksime kartu, gerai? Aš beprotiškai myliu tave ir padarysiu viską, kad būtum laiminga...
Vaikinas nutyla, o aš delnu užspaudžiu burną, stengdamasi sulaikyti sunkų atsidūsimą ir nutildyti vėl prabudusios sąžinės balsą. Jeigu Darius būtų atvažiavęs su manimi, nebūtų nieko su Rikio... O dar pati gerai nežinau, gerai tai ar blogai...
- Kodėl tai sakai dabar?- paklausiu taip tyliai, kad suabejoju, ar jis mane išgirdo.
- Nes daug mąsčiau... Po to, kas nutiko dėl tos nuotraukos... - Darius vėl giliai įkvepia ir išberia likusius žodžius. - Egle, aš prižadu, kad pasistengsiu... Galbūt Sandra gerai padarė, kad sukėlė man pavydą, nes tik tada supratau, kiek daug man reiški.
Darius nutyla, o aš irgi neturiu ką pasakyti. Tai aš turėčiau atsiprašyti, bet to vistiek nepadarau. Liko tik kelios dienos Paryžiuje. Dar truputi pažaisiu su italu šį keistą žaidimą ir iškart po Naujų metų šventimo, viską užbaigsiu...
- Dariau, turiu eiti...- tariu stebėdama, kaip iš kambario išeina Sandra ir nužingsniuoja į virtuvę.
Vos tik atsisveikinu su vaikinu, išnyra Sandra kramsnodama sumuštinį ir atsisėda svetainėje, netoliese, bet išlaikydama atstumą.
- Kalbėjai su mama?- pasiteirauju, nes blondinė kaip niekada atrodo liūdna.
- Taip.- atsidūsta ji.- Pervedžiau beveik visus pinigus... Mamai visai su sveikata jau blogai.
Nors su Sandra ir augome viename nedideliame miestelyje, bet taip ir neteko labiau susipažinti su jos mama. Tik girdėjau iš mamos ir Sandros, kad ji labai vargsta. Sunkios formos cukrinis diabetas ir akinantis darbas didžiulio prekybos centro kasoje už grašius, išsunkia paskutines moters jėgas.
- Tu visada siunti mamai pinigų?- pasiteirauju, nes niekada apie tai nesusimąsčiau.
- Taip. Kiekvieną mėnesį.- Sandra pasisuka ir ant sofos susikelia kojas. - Mamos atlyginimo vos užtenka vaistams, tad kitoms reikmėms ir nelieka. Tik dėl jos aš išvažiavau į Londoną. Kad padėčiau mamai.
Aš irgi susikeliu kojas ant sofos ir prisitraukusi kojas prie krūtinės atremdama galvą į kelius. Londonas... Visi čia atvažiuoja su tam tikrais tikslais... Pavyzdžiui aš- mokytis, bet mokslus jau po pirmų mėnesių apleidau... Bet niekada negalėjau pagalvoti, kad ši netoliese sėdinti blondinė turi ne tik jausmus, bet ir širdį... Gal aš jai per griežta... Juk nieko ji tokio neatleistino nepadarė... Todėl ir laukiamas kerštas pasidaro ne toks... saldus. Prisimenu, kai Sandra draugavo su Tomo geriausiu draugu, Emiliu, jeigu gerai pamenu. Tuomet man patiko kitas Tomo draugas- Povilas. Vieną vakarą mačiau kaip jis atvežė savo automobiliu Sandrą pas mane, tad kitą dieną pasakiau Emiliui pagražindama kelias detales. Jis iškart paliko Sandrą, o ši verkė gal kelis mėnesius dėl iširusios draugystės. Tai gal blogas žmogus esu aš, o ne ji?
Taip giliai įkrentu į savo jausmų tyrinėjimą, kad ne iškarto sureaguoju į atėjusią žinutę. Vangiai ištiesiu ranką ir pažvelgiu tikėdamasi išvysti Dariaus žinutę. Bet ne... Tai ne jis... Nejučiomis nusišypsau, kol palaipsniui mano šypsena pereina į kvatojimą. Rankose laikau nuotrauką... Rikio... Asmenukę prie Kalėdų eglutės... Koks jis... Širdis taip pradeda virpėti, o vidų pripildo maloniai juntama šiluma.
Iškart ateina ir kita jo žinutė, nuo kurios pradedu juoktis balsu.
Mano mielas Kalėdini medeli, puošiau eglę, bet supratau, kad ir kiek puoščiau, niekas neprilygs tau. Tad nusprendžiau papuošti savąją Eglę. Kelk savo tingų užpakalį ir eik atidaryti duris. Tavęs laukia dovana...
Ką dabar jis sumąstė? Bet kokiu atveju žinau, kad ne aš viena žinau jo silpną vietą. Rikis taip pat žino manąją... ir tuo ką tik pasinaudojo... Nes mano silpna vieta ir yra būtent jis...
Kaip jau supratote, čia tik pusė dalies, kitą pusę bandysiu paruošti rytoj, todėl ir linksmesnės vietos pasiliko antroje skyriaus dalyje... Nebemoku aš trumpai rašyti skyrių... Tad tikiuosi labai nenuobodžiavote...
Ačiū, kad skaitote ir už #1 vietą :) Nors ši istorija gerokai lengvesnė, nei prieš tai buvusi, bet dėkui, kad išliekate vis tiek su manimi :)*