Įžengiu į tamsoje skendintį butą. Užveriu duris ir nugara įsiremiu į jas bandydama suvokti kas čia šį vakarą nutiko. Susipykau tikriausiai su visais: broliu, tik to dar jis nežino, Sandra, o skaudžiausia- su Rikiu. Gal aš jį per griežtai aprėkiau? Juk jis nieko blogo nenorėjo... Tik jo elgesys labiau priminė pavydaus meilužio, nei draugo. Suprantu, kodėl jis užsipuolė Pjerą, bet kodėl Niką, Amelios salono pastato savininką? Juk jis tik mandagiai, kaip dera tikram prancūzui, su manimi pasisveikino... Rikio elgesys mane tikrai išgąsdino. Ir ne mane vieną. Niekaip negaliu pamiršti Amelios ašarų pilnų akių...
Atsiplėšiu nuo durų ir einant link savo kambario uždegu pakeliui šviesas. Šis vakaras praėjo blogiau, nei galėjau įsivaizduoti. O taip nekantriai jo laukiau...
Įžengusi į ankštą kambarį kiek tenka pavargti kol pasiekiu suknelės užsegimą. Nusimetusi raudoną audinį, žengiu į vonią ir prieš veidrodį nusivalau storą makiažo kiekį. Net pati nusistebiu, kiek daug jo buvo užtepta.
Apsirengusi sportinėmis kelnėmis ir baltais marškinėliais, susirangau svetainėje ant kiek nepatogios sofos priešais didžiulį televizorių ir išnaršiusi kabelinės programos siūlomus kanalus, apsistoju ties "Sostų karais". Šis serialas taip man primena Darių, kad net širdį suspaudžia. Jis dievina šį serialą, laukdavo kiekvienos serijos, tad aš irgi viena akim žiūrėdavau... Nors rodomas kartojimas nėra įdomus, bet rinktis nelabai turiu iš ko.
Buku žvilgsniu spoksodama į ekraną prisimenu Sandros žodžius. Ar aš tikrai net pro miegus kartoju Rikio vardą? Žinau, kad sapnuoju jį, nors ir atsibudus tiksliai nepamenu ką, bet kad kalbėčiau per miegus... O kas bus, kai šalia Dariaus pradėsiu kalbėti ir skanduoti tamsiaplaukio italo vardą? Kaip pasiaiškinsiu? Kokį reikės sugalvoti pasiteisinimą? Ar reikės meluoti? Todėl nuo tamsiaakio turiu laikytis atokiau ir galutinai užbaigti mūsų iškreiptą draugystę. Jokie mes ne draugai... Mus per daug vienas prie kito traukia, kad galėtume išlaikyti draugiškus ir mandagius santykius. Todėl viskas. Nuo šios akimirkos vengsiu jo ir tikiuosi, kad jis vengs manęs. Bet ar ilgai?
Per tuščius namus nuskamba durų skambutis kiek mane išgąsdindamas. Nors dar tik kelios minutės po dešimtos valandos vakaro, bet vistiek nejauku, kai esi viena namie ir kažkas gan nekantriai beldžiasi.
Prieinu prie durų ir nedrąsiai atrakindama užraktą praveriu duris bei pažvelgiu pro mažą tarpelį į nelauktą svečią. Prieš save pamatau į durų staktą ranka įsirėmusį Rikį.
- Atėjau taikytis.- vaikinas kilsteli popierinį maišelį su viena iš Paryžiuje populiarių kepyklėlių pavadinimu.
Atveriu plačiau duris ir leidžiu jam žengti į vidų.
- Taip pyksti, kad pabėgai?- atsargiai paklausia Rikis.- Ar tai dėl Patriko?
Užverčiu akis į viršų ir nužingsniuoju pirma jo į virtuvę. Girdžiu kaip man už nugaros uždaromis durys ir palengva artėja žingsniai.
- Nepyk, Egle, Pjeras, jo vardas Pjeras...
- Patrikas labiau jam tinka...- tariu ir vos pastebimai nusišypsau, kad jis vėl mane atsivijo. Net jei tą daryti jam griežtai uždraudžiau... - Gersi kavos ar arbatos?
- Mėtinės arbatos.
- Mėgsti mėtinę arbatą?- nustebusi atsisuku. - Nepažįstu daug žmonių, kurie mėgtų mėtinę arbatą.
- Ją tiesiog dievinu.- nusišypso vaikinas atsiremdamas klubu į virtuvinę spintelę.
- Abejoju ar rasiu...
- Spintelėje tau po dešine.- taria jis, bet man vistiek nerandant, Rikis prieina ir ištiesęs virš manęs ranką, nuo lentynos nukelia nedidelį indelį.- Amelia nuolat turi mėtų atsargų, ypač kai aš mieste.
- Tau visada taip pataikauja moterys?
- Vienai iš jų nusidėjau šį vakarą.
- Nes elgeisi kaip šiknius. Išgąsdinai tą vaikiną. Ką jam padarei? Prigrasinai?
- Man nepatinka konkurencija. - bet tai toli gražu nenuskamba taip atsiprašymas ar tinkamas pasiteisinimas.
- Su tavim kiek sunku konkuruoti.
- Tai gerai ar blogai?
- Dar pati nežinau... - ištraukusi du puodelius, priberiu į juos mėtų.- O kuo tau užkliuvo Nikas?
- Nikas?- Rikis suraukia antakius bandydamas suprasti apie ką aš kalbu.
- Tas vyras, buvęs su Amelia.- primenu jam.
Ir jis prisimena... Iškart Rikio gražus veidas persikreipia, o žvilgsnis atšąla.
- Jis niekšelis. Venk jo.
- Gali tuo net neabejoti, nes jis kiek man per senas...- kandžiai nusišaipau, bet Rikiui dabar toli gražu iki juokų.
Žinau, kad nederėtų taip kalbėti ir vėl provokuoti jo pykčio, bet kitaip negaliu... Mane tikrai užgavo mintis, kad jis galvoja, kad galiu suktis apie jo sesers vyrą.
Užplikau du puodelius arbatos ir mėtų aromatas pasklinda po namus ramindamas įsitempusius nervus. Atidariusi Rikio atneštą maišelį jame randu tuos mažus spalvotus prancūziškus sausainėlius, kuriuos labai mėgstu. Macarons, toks jų pavadinimas, jeigu gerai pamenu.
- Iš kur gauni skanėstų tokiu metu?- pasiteirauju dėliodama Macarons į dekoratyvinę lėkštę.
- Aš visuose miestuose žinau po vieną kitą slaptą vietelę, kur bet kokiu paros metu galima gauti skanėstų.
- Esi smaližius?- kiek prisimerkiu stebėdama jį, kai Rikis ištiesia ranką ir paėmęs karamelinį sausainį, jo atsikanda.
- Be saldumynų ir mėtinės arbatos neištverčiau paros. - Rikis prikiša man prie lūpų kitą sausainio puselę. Klusniai išsižioju ir liežuvio receptoriais pajuntu saldų skanėstą. - Skanu?
- Labai...- nusišypsau ir žvilgsnis užkliūna už tų viliojančių lūpų. Ar jos pasidarė dar saldesnės? Ar prisilietusi prie jų pajusiu saldumynų skonį?
Kol dar neįsitikinau, atsitraukiu ir paėmusi arbatos puodelius, nueinu į svetainę. Susirangau ant sofos krašto, o Rikis, atsekęs paskui mane, atsisėda kitoje sofos pusėje, palikdamas maksimalų tarpą tart mūsų.
- Egle...- atsidūsta Rikis ir palinkęs į priekį, atsiremia alkūnėmis sau į kelius. - Nenoriu pyktis... Tikrai atsiprašau.
- Man nepatinka kai mane saviniesi.- tariu žiūrėdama į televizorių ir stebėdama kaip kapojamos serialo veikėjų galvos.- Jaučiuosi dusinama.
- Nepyk... - Rikis atsilenkia ir pasisuka visu kūnu į mane.- Šiandien man buvo įtempta diena ir tikrai nenorėjau išsilieti ant tavęs.
- Išsiliejai ne ant manęs, bet ant kitų.
- Matyt jie buvo to verti.- kiek per tyliai sumurma jis, bet aš išgirstu. Ir tai patraukia mano dėmesį.
- Ar čia kalta tavo sesuo?- pabandau sulaukti atsakymo į kamuojamą klausimą apie jų įtemptus santykius.
- Panašiai.
- Nesutari su ja?
- Aš sutariu. Tik ji su manimi nesutaria.
- Kodėl?
- Tai ilga istorija...
- Maniau, kad atėjai čia kalbėtis.
Rikis atsisėda tiesiai ir įsmeigia akis į televizorių. Kai jau maniau, kad jis taip ir tylės, galiausiai pasigirsta jo balsas:
- Aš buvau prieš sesers santuoką. Ir bandžiau juos išskirti.
- Maniau, kad Sebastianas tavo draugas.
- Būtent. Draugas. Ir artimas. Todėl nenorėjau, kad artintųsi prie mano sesers.
- Ir ką tu padarei?
Rikis atsisuka į mane ir dvejodamas ar gali manim pasitikėti, uždelsia atsakydamas. Bet suvokęs, kad niekur neketinu trauktis, galiausiai taria:
- Likus savaitei iki jų vestuvių aš Felisitę pagrobiau ir įkalinau.
- Tu... ką?- net išsižioju iš nuostabos, nes tokio dalyko nesitikėjau. - Bet jie vis dėl to susituokė...
- Taip.- Rikis vos šypteli ir pirštų galiukais paliečia skruostikaulį ant kurio pamatau nežymų randelį.- Sebas įsiveržė į sandėlį ir taip mane sudaužė, kad teko likusias dienas iki vestuvių gulėti ligoninėje.- pamatęs mano išpūstas akis jis vos šypteli.- Gėdingas faktas, argi ne? Bent jau ligoninėje atsidūriau ne vienas.
- Jūs vienas kitą sumušėte?- net negalėjau patikėti, kad taip įmanoma, bet sprendžiant, kokie abu yra aršūs, net baisu įsivaizduoti kautynių padarinius.
- Ei, aš bent jau laužiau jo šonkaulius, o ne veidą, tad jaunikis per vestuves bent jau padoriai atrodė.
Net pati to nesuvokdama nusijuokiu. Rimtai, kas su šiais italais negerai? Vienas kitą daužantys svainiai ir jų draugas, kuris atrodo, kad visada prisivalgęs citrinų...
- Dabar suprantu, kodėl sesuo su tavimi nesikalba...- papurtau galvą vis dar negalėdama įsisąmoninti atskleistos informacijos. - Tai tą ir turėjo Sebastianas galvoje, kai sakė, kad nesisavinat jiems nepriklausančių moterų?
- Tikriausiai.- sunkiai atsidūsta Rikis.- Tik noriu vėl suburti šeimą. Nieko daugiau. Visada Felisitę laikiau savo seserimi.
Rikis nutyla ir vėl įsmeigia akis į televizorių. Bet aš galiu žiūrėti tik į jį. Ir bandau suvokti ką jis norėjo pasakyti paskutiniais žodžiais. Laiko seserimi? Kaip suprasti?
- Tu labai nepanašus į Felisitę.- atsargiai tariu ir net matau, kaip visas vyro kūnas įsitempia.
- Nepanašus...- sumurma jis taip tyliai, kad vos išgirstu.
Bet nepaaiškina šių žodžių. O aš ir neverčiu. Nepažįstame vienas kito taip gerai, kad dalintumėmės paslaptimis.
- Tavo arbata atšals.- tariu pasilenkdama ir pasiimdama savo puodelį.
Rikis, pažadintas iš minčių, net lengviau atsikvepia suvokęs, kad nespausiu jo į kampą. Bet tai nereiškia, kad nesuprantu, kad šis vyras pilnas paslapčių. Ir ne labai gražių. Bet ar noriu jas atskleisti? Noriu, labai noriu, bet to nedarysiu... Nes mūsų bendravimas apsiribos tik savaite. Gal ir mažiau. Tiek, kiek aš būsiu Paryžiuje.
- Žinai, aš irgi ne kaip sutariu su broliu. - pakeičiu temą norėdama, kad nors kiek išsklaidyčiau susidariusią įtampą.- Tikriausiai tą jau pastebėjai.
- Tomas tik rūpinasi tavimi.
- Ar jis tave pasiuntė mane sekti tą vakarą kai susipažininome?
Rikis vėl pažvelgia į mane ir net matau kaip jo kūnas atsipalaiduoja, o lūpose vėl sušmėžuoja šypsenėlė.
- Ne.- vaikinas papurto galvą.- Atsidūrėme tame pačiame klube atsitiktinai.
- Atsitiktinai?- prisimerkiu bandydama iš jo veido išskaityti ar jis meluoja.- Per daug atsitiktinimų.
- Man tikrai užgavai širdį, kad manęs neatpažinai.- Rikis ištiesia ranką per sofos atlošą beveik pirštų galiukais liesdamas mane.- O tave aš iškart pastebėjau. Dar sporto salėje.
Klausiamai kilsteliu antakį ragindama jį tęsti toliau. Ir Rikis tęsia:
- Kalbėjausi su Sebastianu klube, kai jis pamatė tave įeinančią su drauge.
- Tai tu su Sebastianu bendrauji?
- Jis mano draugas.- lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas pažvelgia jis tamsiomis akimis. - Sulaužę vienas kitam po kelis šonkaulius, išsiliejom ir jau neturėjome dėl ko pyktis.
- Bet tu mane apgavai.- prisimerkiu.- Tada terasoje. Sakei, kad mes nepažįstami.
- Sakiau.- vos šypteli jis ir sulenkta ranka ant sofos atlošo jis pasiremia galvą.- Bet buvo smagu iki tol, kol nepabėgai.
- Tai aš buvau teisi.- šypteliu bandydama išsklaidyti to vakaro bučinio prisiminimus.- Tamsiaplaukiai juodaakiai yra melagiai.
- Tik kai reikia.
- O reikėjo?
- Juk tu su manimi.
Papurtau galvą negalėdama patikėti, kad pasipūtėlis, per daug savo jėgomis pasitikintis italas taip greitai sugrįžo.
- Nesąžininga iš mano pusės. Tu apgavai mane, privertei su tavimi praleisti visą vakarą, o paskui ir kitą dieną.
- Priverčiau?- Rikis aukštyn kilsteli antakius.
- Su tavimi neįmanoma diskutuoti...- šį kartą pykteliu pati ant savęs, kad per greitai išsiduodu, kaip man patinka jo kompanija.
- O mes diskutuojam? Labiau tai panašu į mano barimą.
- Ir reikėtų tave ne tik gerai išbarti, bet ir įkrėsti į kailį, ypač kai taip negražiai pasielgei šį vakarą su Patriku.
Rikis nesusilaikęs nusijuokia ir aš pati, suvokusi, kad maišau Pjero vardą, tik didžiulėmis valios pastangomis susilaikau nenusikvatojusi.
- Mes panašesni nei galvoji. Abu nepakantūs kvailiams.- surimtėjęs taria Rikis.
- Bet su tavim kažkodėl ištveriu.
- Nes tau patinka su manimi leisti laiką, kaip ir man su tavimi.- Rikis palinksta arčiau manęs po truputi mažindamas mus skiriantį atstumą.- Mūsų nevaržo jokie įsipareigojimai, tai kodėl smagiai nepraleisti laiko?
Ir dabar išmuša puiki proga jam pasakyti, kad šiokių tokių įsipareigojimų turiu. Kad turiu vaikiną, su kuriuo gyvenu ir planuoju savo ateitį kartu. Palanki proga nubrėžti aiškias mūsų draugystės ribas ir jam pasiųsti aiškią žinia, kad mes galime būti tik draugai. Ir niekuo daugiau.
- Riki, aš...- prasižioju, bet žvelgdama į juodas akis, kurios laukia mano sakinio pabaigos, pradedu abejoti. Dvejoti.- Manęs Londone laukia...
- Kas?- Rikis prisimerkia laukdamas mano prisipažinimo.
Tik ar aš noriu jam pasakyti apie Darių? O jeigu dėl to nutrūks mūsų draugystė? Žinau, kad turėčiau, žinau... bet to nepadarau.
- Ten manęs laukia mano kiek kitoks gyvenimas nei dabar čia...
Bailė. Esu totali bailė... Ir skystablauzdė.
- Gyvenimas? - kiek sudvejoja Rikis bandydamas mano žodžiuose įžvelgti tikrąją prasmę.
- Žinai, darbas, studijos ir taip toliau...- įsmeigiu nieko nematančias akis į televizorių, kol sukaupiu drąsą.- O kas tavęs ten laukia?
- Na, manęs irgi Londone laukia. Piktas katinas.
- Katinas?- pradedu abejoti ar nestreikuoja mano anglų kalbos žinios.
- Turiu katiną, kuris okupavęs mano butą ir man grįžus tikriausiai porą naktų neįleis į miegamąjį, tad teks miegoti svečių kambaryje.
- Tu nepanašus į tą, kuris turėtų augintinį.
- Jis šėtonas, ne augintinis. Didelis ryžas katinas, kuris nuolat ant manęs šnypščia ir man miegančiam taikosi perdrėgsti veidą.
Skardžiai nusijuokiu nuo jo žodžių. Ir ne tik. Nes pokalbiui pasisukus nuo mano palikto gyvenimo Londone, galiu geriau galvoti apie ryžą katiną, nei klausytis savo perpykusios sąžinės priekaištų, kad pati elgiuosi blogai. Klaidinu jį, suteikiu menamų vilčių šiam vaikinui bijodama, kad jis nutrauks mūsų draugystę. Liko šešios dienos iki kada aš grįšiu namo. Tad galiu dar pasimėgauti Rikio kompanija, neperžengdama savo vaikino išdavystės ribų. Ir labai tikiuosi, kad dėl to nedegsiu pragare...