Rikis atrakina duris ir mes įžengiame į tamsoje skendintį jo butą. Čia dabar mano naujieji namai... tik... kodėl nesijaučiu labai laiminga? Nuo Rikio pirštų judesių užsidega šviesos, ištraukdamos iš tamsos nepriekaištingai įrengtą svetainę, kurioje vyrauja daugiausiai balta šviesa. Bet jaukumo ji neperteikia. Daugiau tai- šaltumas ir laikinumas. Lyg pačios sienos man kuždėtų, kad čia galiu apsistoti tik laikinai.
- Nunešiu lagaminą.- išgirstu balsą visai šalia, bet kartu ir labai toli.
Žvelgdama į nutolstančio Rikio nugarą, žmogaus, kuris manimi nuolat rūpinasi, pradedu svarstyti ar dabar, kai viskas tarp manęs ir Dariaus baigta visiems laikams, mums nebus per sunku išlaikyti nusibrėžtą liniją tarp draugystės ir santykių, kurie sieja vyrą ir moterį? Ypač, jei gyvensime po vienu stogu.
- Viskas gerai?- paklausia sugrįždamas Rikis.
Tik atitokusi nuo jo balso suprantu, kad vis dar vilkiu paltą ir aviu batus. Per tą laiką net nekrustelėjau. Priverčiu judėti kūną ir nusirengti, bet viduje man taip šalta, kad susigūžiu ir rankomis apsikabinu save.
-Egle, - sunkiai atsidūsta Rikis ir priėjęs prie manęs, paima už rankos.- pamatysi, viskas tik į gerą.
- Kodėl man taip dabar neatrodo?
Rikis papučia lūpas ir susimąstęs apsidairo aplinkui.
- Dabar būk gera mergaitė ir nueik į mano kambarį. Spintos viršuje yra pūkuota antklodė.
- Pūkuota antklodė?- vos tvardausi nešyptelėjus.- Iš kur pas tave tokie daiktai?
Rikis plačiai išsišiepia, lyg jau būtų sugalvojęs kokį genialų planą. O aš... Aš keisto azarto apimta, irgi įsitraukiu į avantiūrą.
- Manau, tau reikia švelnumo, o pas mane tik kaulai ir skūra.- jis kilsteli marškinėlių kraštą apnuogindamas džinsų juosmenį ir dalį odos.- Todėl tau reikia kažko minkštesnio.
Nesusilaikau ir pradedu juoktis. Kad ir ką šis vaikinas sugalvojo- man jau patinka.
- Matai, ne taip jau sunku nusijuokti.- plačiai nusišypso tamsiaplaukis atidengdamas turbūt visus dantis.- O dabar, panele, žingsniuok ir leisk man susiruošti.
- Kam? - prikandu lūpą, kad vėl nepradėčiau krizenti. Rikis, kaip įgudęs lėlininkas, gerai moka valdyti mano nuotaikas.
- Pradžioje gydysim tavo kūną, o vėliau- sielą. Nagi, eik...- paragina jis teatrališkai pamojuodamas pirštais.
- Kaip pasakysi, bose.- tariu ir vis dar krizendama nueinu į jo kambarį.
Įlindusi į erdvią, bet mažai daiktais užkrautą drabužinę, aukštai, pačiame viršuje, pamatau sulankstytą lyg iš balto kailio nusėtą minkštą antklodę. Aš esu gerokai žemesnė nei šių namų šeimininkas, todėl tenka susirasti kėdę, ant kurios pasilypėjusi galiu pasiekti lentynų viršų. Pasičiumpu antklodę, bet ją atitraukusi pamatau kartoninę, gerokai aptrintą, batų dėžę. Kažkaip pasidaro keista... ir smalsu... Vedama įgimto smalsumo, ištiesiu ranką link dėžutės ir pabandau praverti truputi jos viršų.
- Radai? Egle, kur taip užtrukai?
Išgirdusi Rikio balsą, pasijuntu nejaukiai šnipinėdama svetingai savo namų duris atvėrusį draugą.
- Ateinu, - šukteliu ir atšoku lyg nudeginta nuo dėžutės.
Nušokusi nuo kėdės, po pažastimi laikydama antklodę, nuvelku kėdę į kambarį ir pastatau prie lango, kur ji ir stovėjo. Bet iš galvos niekaip neišeina ta sena maža dėžutė... Ką jis ten gali slėpti? Gal Rikis- žmogus, turintis šiurpių paslapčių? O gal ten tik senos nuotraukos? Pavyzdžiui, senos meilės? Gal vaikystės prisiminimai? Kad ir kas ten- man maga sužinoti.
- Jeigu nejudinsi savo užpakalio, tai praleisi visą vakarėlį.- krūpteliu išgirdusi balsą visai šalia manęs.
Atsisukusi pažvelgiu į akis, kurios juodesnės nei paprastai. O mintyse sukasi vienas sakinys: ką tu, žavusis itale, slepi?
- Žinau, kad aš beprotiškai gražus, bet nereikia taip ryti akimis.- nusišypso Rikis, o aš, atsakydama į jo žodžius, įžnybiu jam į pilvą.
-Ei!- nepatenkintas jis atšoka ir kilsteli marškinėlius apnuogindamas savo glotnų ir retais tamsiais plaukeliais apačioje apžėlusį pilvą, ieškodamas sužeidimų.- Už ką tu man taip?
- Už narcisizmą.
Suneriu rankas ir žvelgiant į priešais mane stovintį vyrą, pradedu manyti, kad aš tiesiog per daug nepasitikiu žmonėmis. Ypač dabar- po Dariaus išdavystės.
- Čia.- duriu pirštu Rikiui kiek aukščiau bambos ir jam pasilenkus pasižiūrėti į ką rodau, sužnybiu odą.-Čia bus mėlynė.
- Kokia tu šmaikšti, tikra mažoji komikė.- sunki ranka prispaudžia mano pečius.- Atsargiai su manim, mergaite. Galiu tau miegančiai padegti plaukus arba... antakius.
- Tu neišdrįstum...- instinktyviai užsidengiu antakius nuo jo skvarbaus žvilgsnio.
- Neišdrįsčiau...- atitraukia jis mano rankas ir pasilenkia taip, kad mūsų akys būtų viename lygyje.
Jo artumas lyg burtai apgaubia mane ir ištraukia iš kambario visą deguonį. Lyg aukštesnės jėgos valdoma mano ranka pakyla ir švelniai nubraukia tamsių plaukų sruogą nuo kaktos. Rikis, mėgaudamasis mano prisilietimu, užmerkia akis ir sulaiko kvėpavimą. Mano pirštai, vos liesdami lengvai įrudusią odą, nukeliauja link viršutinio žandikaulio, vis dar paraudusio nuo sumušimo.
-Aš labai atsiprašau.- sušnabždu, o Rikis pažadintas iš sąstingio atmerkia apsiblaususias akis.- Atsiprašau, kad per mane nukentėjai.
Abu pajuntame, kaip tarp mūsų vėl stoja Dariaus vaiduoklis.
- Eime. Jau viską paruošiau.
Kietais žodžiais išsklaidęs burtus, Rikis pirma manęs išeina. Apsilaižau kepančias lūpas ir žengiu paskui jį iš kambario. Bet viduje jaučiu kažką, ką sunku apibūdinti. Kaltę? Kad vėl pati pristumiu mus "kažko daugiau" ribos?
Svetainėje atsisėdu ant sofos kampučio ir užsikėlusi kojas, susirangau po antklode. Nors man ir nešalta, bet švelnus pūkelis maloniai liečiasi prie odos. Iškart, vos tik man įsitaisius, man ant kelių susirango Šėtonas. Pradedu glostyti jo oranžinį kailį, o gyvūnėlis, patenkintas mano švelnumo proveržiu, pradeda ritmingai murkti.
- Žinai, šis ryžas padaras labai džiaugiasi, kad tu gyvensi su mumis.- taria Rikis pristumdamas nedidelį stiklinį kavos staliuką, ant kurio jis spėjo surikiuoti ledų kibirėlį, braškių ir tekilos butelį.
Rikis atsuka butelį ir į nedidelius stikliukus įpila tekilos.
- Gydymo procedūra prasideda.- jis sužaibuoja akimis.- Duok ranką, nelaimingoji.
Trandydama šypseną ištiesiu ranką. Rikis, kaip įgudęs meistras, virš nykščio pabarsto druskos, o į kitą ranką man įduoda stikliuką meksikietiško velnio lašų. Tą patį padaro ir pats.
- Už tavo naują gyvenimą!- paskelbia Rikis tostą ir vėl priverčia mane nusišypsoti.
- Už naują mano gyvenimą.- pakartoju ir kilstelėjus vienas kitam stikliukus, lyštelim druskos ir užsiverčiam stikliukus.
Degus skystis iškart nudegina gerklę.
- Citrinos?- išgirstu sakant, kai bandau ranka prasivėdinti degančią gerklę ir įkvėpti oro.
Paimu iš Rikio rankos citriną, bet ji nė kiek nepadeda.
- Koks...- bandau įtraukti į plaučius oro ir nusišluostyti akių kampučiuose ištryškusias ašaras.- Koks kitas žingsnis?
- išgerti dar po vieną?
- Prašau, padaryk pertrauką, jeigu nenori valyti privemto kilimo.
Rikis iš nuostabos kilsteli antakius ir žvilgteli į storą baltą kilimą sau po kojomis.
- Tu teisi. Išlaikykim jį švarų. Dar nespėjau ant jo pasimylėti.
- Fui, nejau mylėjaisi visur?- paklausiu kiek atšokusi nuo sofos ir akimis ieškodama užslėptų ir pamirštų įkalčių.
- Ant sofos irgi nesimylėjau, tad neapvemk ir jos.
- Tu tikrai pasileidęs, Enrike Markusai Balučeli...- nusijuokiu.- Žinai, - apimta jaudulio, kilsteliu katiną ir įsitaisau taip, kad po savimi pasikišu kojas,- man įdomu, ar tu kada skaičiavai merginas, su kuriomis miegojai?
- Klausi ar lovos rėme raižau brūkšnius?
Ranka jis atsiremia į sofos atlošą ir pasiremia galvą. Tamsios sruogos subanguoja, o man vėl kyla noras jas paliesti.
- Kažkas panašaus. Tai kaip?
- Raižydavau, bet kaip matai, dabar naujas lovos rėmas, nes senojoje nebeliko vietos.
- Pasileidėli tu...- nesusilaikau ir ištraukusi ir po nugaros pagalvėlę, paleidžiu į jo kvatojantį veidą.- Melagi...
- Pati juk norėjai sužinoti.- Rikis ranka apsikabina pagalvę ir man mielai nusišypso. - Ką dar nori sužinoti?
- Na, pradžioje norėčiau žinoti, ar tikrai mano antakiams gresia nusvilti?
- Tikrai ne. - tamsiaplaukis užkrečiamai nusikvatoja atlenkdamas galvą.- Bet mačiau, kaip padeginėjami plaukai, tad dėl jų negaliu garantuoti.
- Ta prasme matei?
Rikis, supratęs mintį, pradeda purtyti į šalis galvą.
- Ne, ne aš...- jis, grimzdamas į prisiminimus, šypteli.- Kai buvau paauglys, su Kailu prisigalvodavome visokių nesąmonių. Taigi, mums kažką padarius, gerai jau neatmenu ką, sesuo įskundė mus tėvams. Tiksliau- Kailo tėvui, kuris buvo labai griežtas. Viena vakarą, kai Felisitė miegojo, Kailas įėjo į jos kambarį ir žiebtuvėliu padegė jos plaukus.
- Rimtai?- bet išsižiojau iš nuostabos, įsivaizduodama šią sceną.- O kas buvo tada?
- Aš stovėjau šalia su kibiru ledinio vandens.- Rikis prikando savo putlią apatinę lūpą slėpdamas šypseną ir bandydamas dėtis susigėdęs, nors ir matau, kad nė kiek nejaučia gailesčio seseriai.
- O siaube... Dabar Felisitę gerbsiu labiau, kad ji turėjo augti su tokia kompanija. O kas buvo jums?
- Nieko. Felisitė, bijodama dar vieno keršto, ryte mamai pasakė, kad nusidegino savo ilgus plaukus su žnyplėmis. Teko jai ir apsikirpti trumpai... Bet daugiau neskundė mūsų.
- Aš Felisitės vietoje Kailo gyvenimą paversčiau pragaru.
- Ji yra Kailo žmonos geriausia draugė, tad neabejoju, kad greitai pamokys Melitą kaip nurėžti vyrui kiaušinius.
Nusikvatoju, nors ir neįsivaizduoju švelniosios Melitos tai darant.
- O kaip tu?- palinksta arčiau Rikis vėl ranka pasiremdamas galvą.- Ką tu turi papasakoti?
- Nelabai turiu ką pasakoti. Mano gyvenimas visada buvo paprastas ir neypatingas. Augau šauniojo brolio šešėlyje, todėl iš manęs buvo daug reikalaujama. Visi tikėjosi, kad būsiu tokia pati šauni kaip mano brolis, gerai mokysiuosi ir daug pasieksiu. Na, aš bandžiau stengtis, bet jau kokioje dešimtoje klasėje lioviausi ir pradėjau tekėti pasroviui.
Net pati nežinau, kodėl tą papasakojau Rikiui. Susigėdijusi panardinu pirštus į storą katino kailį, kuris prikeltas iš miego nepatenkintas pasimuisto ir nušoka ant žemės.
- Mane augino ir auklėjo kaip savo giminės vienintelį palikuonį, kuris reprezentuoja nešiojamą pavardę. Vienintelis, kuris gali pratęsti garsiąją pavardę.- kilsteliu akis ir žvilgteliu į Rikį, kuris žvelgia kažkur į antklodės pūkelius. - Tėvas troško, kad aš būčiau tarp elito, tad rinko man draugus ir tvarkė gyvenimą. Senelis atvirkščiai- norėjo, kad sekčiau jo pėdomis, būčiau kartelio lyderis. Bet kuriuo atveju- man buvo viskas leidžiama. Niekas nedraudžiama. Galėjau daryti viską, net ir įsivelti į bėdas su teisėsauga. Kailo dėdė- prokuroras. Mano tėvas ir abu seneliai- vieni iš įtakingiausių Italijos atstovų, tad viskas buvo iškart užglaistoma. Man buvo suteikta nevaržoma laisvė. Tik laisvė greitai pabosta.
- Niekada nepasakojai apie savo šeimą.
- Nėra ką ir pasakoti. Nors ir oficialiai ją turėjau, bet augau vienas.
- Tuomet.- kilsteliu antklodės kraštą ir palinkusi į priekį įpilu tekilos į stikliukus. Vieną jų įduodu tamsiaplaukiui į rankas.- Pakelkime tostą, kad abu esame velniškai vieniši...
Rikis pusę lūpų šypteli, bet man susivertus deginantį skystį, paseka mano pavyzdžiu.
- Ar žinojai, kad aš piršausi Kailui?- paklausiu norėdama prablaškyti slogią draugo nuotaiką ir priversdama Rikį užspringti gėrimu bei užsikosėti.
- Ne.- bandydamas atgauti kvapą taria jis.- Šito dar nežinojau.
- Man buvo šešiolika lyg ir...-įkvepiu pasisukdama labiau į Rikį.- Lankiausi Milane. Ten brolis supažindino mane su Kailu ir tuomet pamaniau, kad tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Kailas nuvežė mane į oro uostą ir, nežinau, gal prisižiūrėjau romantiškų filmų su gražiomis ir laimingomis pabaigomis oro uoste prieš pakylant lėktuvui... Taigi, man stovint prie bilietų patikros, pasisukau ir priklaupiau ant kelio prieš Kailą paprašydama, kad jis vestų mane.
- Tu padarei... ką?
- Priklaupiau ir viduryje oro uosto, visiems stebint, pasipiršau.
- O Dieve... mergaite... Ir kaip reagavo Kailas?
- Gerai neatsimenu, bet brolis plyšo juokais ir išdrėbė, kad Kailas po poros savaičių veda.
- Aleksandrą...- pro sukąstus dantis taria Rikis, bet pamatęs mano žvilgsnį, nusišypso.- Aleksė buvo didžiausia mano pažinota kalė. O tu...- jis vėl papučia savo lūpas. Dieve, jos per daug pradeda traukti dėmesį.- Pagarba... Rimtai, Egle, pasipiršti tokiam žmogui kaip Kailas...
- Aš dar buvau vaikas...- deduosi įsižeidusi.
- Tuomet išgerkime už tą drąsią mergaitę.
Išgėrus dar vieną taurelę ir atgavusi kvapą, pasisuku į vaikiną.
- Dabar tavo eilė. Atskleisk kokią gėdingą paslaptį.
- Nori purvinos mano paslapties?- aš tik pritariamai palinksiu galvą.- Paskui nelėksi klykdama pro duris?
Iš nekantrumu prikandusi lūpą papurtau galvą, nors to geriau nebūčiau dariusi, nes kambarys keistai subanguoja.
- Nekaltybę praradau penkiolikos.- palinksta arčiau manęs Rikis lyg kuždėdamas paslaptį.- Su italų kalbos mokytoja.
- Miegojai su mokytoja?
- Ji buvo greičiau korepetitorė. Bet čia dar ne purviniausia paslaptis.
- O kokia tada ta paslaptis? - lyg užhipnotizuota irgi per colį palinkstu link jo.
- Praradau nekaltybę su tėvo meiluže.
- Rimtai?- išplečiu akis iš nuostabos.
- Aha.- linkteli jis galvą. - Ar paslaptis verta tosto?
- Manau dviejų.
Ištuštinus beveik visą butelį ir gerokai apsvaigus, imamės pradėjusių tirpti vanilinių ledų. Skaptuojame baltą kalną kibirėlyje ilgais šaukšteliais, nors ir abu suvokiam, kad ledai ir tekila- ne koks derinys.
- Žinai, tu kaip gėjus draugas, su kurio smagu leisti vakarus.- tariu besipinančiu liežuviu.
- Bet gėjus nesu.- atsako Rikis ir aš pažvelgiu į jį.
Žvelgiu į vyrą sėdintį šalia manęs, į tas švelnias lūpas... Į mažą vanilinių ledų lašelį ant jo lūpų kampučio... Nesusilaikau ir ištiesusi pirštą, nuvalau. Bet ranką tik nežymiai atitraukiu. Stebime vienas kitą ir lyg sulėtintame filme matau, kaip Rikis palinksta ir nulaižo liežuvio galiuku man nuo piršto saldų lašelį. Mane lyg elektros iškrova nukrečia. Suvirpu, o kūną, gal nuo šio erotinio gesto, gal nuo išgerto tekilos taurelių skaičiaus, kažkas padega. Iš vidaus.
- Kaip gydysi sielą?- paklausiu, nors net pati nejaučiu kaip juda mano lūpos.- Sakei, kai išgydysi kūną, pagydysi ir sielą...
Rikis, neatitraukdamas vis dar nuo manęs akių, palinksta link manęs ir savo putliomis ir nuo ledų dar vėsiomis lūpomis, pabučiuoja. Švelniai priglunda, kol mano kūnas, sureaguodamas į šį jo veiksmą, palinksta dar arčiau. Rankos, net neragintos, pačios apsiveja Rikio kaklą, o pirštai panyra į tankias jo garbanas. Rikis, lyg gavęs mano nevaldomo kūno leidimą, užsikelia mane ant kelių, pasisodindamas priekiu į save. Pamiršdamas visą švelnumą, grubiai pagilina bučinį įžiebdamas lyg titnagu dar daugiau kibirkščių. Galutinai atimdamas protą. Stipriai suleidžiu pirštus į jo plaukus ir prie šaknų pešteliu. Lūpomis godžiai įsisiurbiu jam į lūpas, mėgaudamasi jo rankų prisilietimu, palindus man po drabužiais.
- Leisk man priversti tave užsimiršti...- sušnabžda Rikis man į lūpas.- Leisk priversti tave džiaugtis gyvenimu ir galvoti tik apie mane...
- Tik šiandien...- sušnabždu pirštais liesdama jo pilvo odą ir traukdama aukštyn jo marškinėlius.- Tik šiąnakt...
To jam ir užtenka. Abu žinome, kad to norime. Kad to norėjome jau seniai. Kad laikinai, bent jau šiąnakt, sustabdome mūsų draugystę tam, kad dvi vienišos širdys, du vieniši virpantys kūnai, susijungtų ir rastų paguodą vienas kitame...
_______
Na ką, savo pažadą išpildžiau ;) Nauja dalis :)
Linkiu Jums linksmai pasitikti rytoj ateinančius metus ir labai padėkoti, kad man šiuos metus, atsiradus čia, padarėte neužmirštamus.
Myliu, bučiuoju ir iki kitų metų 😘🤗