...tik draugai...

29. Kažkas tokio keisto II

Dominikas, nors ir uždaviau tikrai paprastą klausimą, pasijunta kiek nejaukiai, o jo žvilgsnis kurį laiką klaidžioja po aplinką kol galiausiai sustoja prie manęs.

- Tu dar nežinai kas Rikio tėvas? Senelis?- iš nuostabos kilsteli antakius aukštyn Domas man neigiamai papurčius galvą.- Rikio tėvai kiek... savotiški, o apie senelį visai patyliu... - Domas vėl žvilgteli į duris įsitikindamas ar niekas mūsų nesiklauso ir pasitrina bicepsus, lyg staiga jam būtų pasidarę šalta.- Rikis užaugo su auklėmis Milane, ne su tėvais, bet... Na jis tipiškas Cosa Nostra* palikuonis...

Ištaręs šį keistą pavadinimą su užslėptu susižavėjimu balse, Domas lengvai išpučia akis, lyg suvokęs, kad prasitarė daugiau, nei norėjo. 

- Cosa... kas?- paklausiu, nes šis itališkas žodžių junginys man jau buvo seniau kažkur girdėtas, tik niekaip  nepamenu kur. 

- Nekreipk dėmesio...- bando juokais nuleisti Domas, bet jo žodžiai jau patraukė mano dėmesį ir sužadino smalsumą.- Tik norėjau pasakyti, kad Rikis kilęs iš didžios ir... spalvingos giminės, o jo senelis buvo net pats Donas Nono**.

Daugiau Domas nespėja pasakyti, kai prasivėrus durims, išeina Rikis, kuris, jau vilkėdamas šviesiai mėlynais džinsais ir medvilniniais ilgarankoviais marškinėliais, sustoja pusiaukelėje. 

- Ką rezgat?- kilsteli aukštyn antakius Rikis. 

Trumpai žvilgteliu į Domą, kuris, susikišęs rankas į priekines džinsų kišenes, nusuka žvilgsnį nuo draugo. Iš dalies žaviuosi šių vyrų draugyste, nes jie perdėtai vienas kitam ištikimi- net ir atskleisdamas tik nereikšmingą kruopelę iš draugo gyvenimo, Domas jaučiasi taip, lyg būtų išplepėjęs didžiausią paslaptį.

- Rezgame tik tai, kad tu mane saugiai parveši namo.- atsakau už mus abu. 

- Galiu tave palikti dar čia kokiai savaitei...- šypteli Rikis patenkintas mano atsakymu ir palengva prisiartindamas prie manęs. 

Kilsteliu galvą nusišypsodama ir bandydama suvirškinti Domo užuominomis mestas Rikio gyvenimo nuotrupas. Ir ką gi tos juodos akys gali slėpti? Kodėl, jeigu jo giminė tokia žymi, jis ją taip slepia?

- Gali bandyti mane laikyti jeigu nori, kad Tomas įeitų su visomis durimis. 

- Žinant, koks jis buvo įsiutęs šįryt kai man skambino, galiu spėti, kad jus abu, balandėliai, reikės man susirinkti dalimis ir tvarkyti kraujo klanus...- įsiterpia atgaudamas kalbos dovaną Domas. - Bent duokit laisvą vakarą... Noriu spėti paragauti naminio maisto.

- Jau važiuoji pas Kailą?- klusteli Rikis.

- Aha. Prisidėsi? 

- Su Kailu ir taip dažnai matausi.- papurto galvą Rikis ir visą dėmesį sutelkia į mane. 

- Sebas sakė, kad padėjai Kailui išvengti perdėto žurnalisto dėmesio.  Apie tai jis irgi nori pasikalbėti. 

- Nieko reikšmingo nepadariau.- įsmeigęs žvilgsnį į draugą Rikis jį nutildo.- O šį vakarą turiu kitokių planų.- Rikis, supratęs, kad gaudau kiekvieną jų žodį, žaismingai mirkteli akį, o aš, kaip nesubrendusi mokinukė, suprunkščiu ir užverčiu akis. 

Šis italas tikrai moka vien žvilgsniu išmušti man žemę iš po kojų. Tuomet man niekas nebebūna svarbu: nei mano Londone paliktas gyvenimas, nei noras išsiaiškinti jo paslaptis. Nežinau... Jis lyg turi nuotolinio valdymo pultelį, su kuriuo lengvai perjunginėja mano nuotaikas ar tiesiog išjungia protą...

Supratęs metamas draugo užuominas, Domas netrunka pasišalinti, o Rikis, kiek dvejodamas ir įsitikinęs, kad tikrai mes vieni, suima mano ranką ir nusiveda į svetainę, kurios kampe stovi papuošta skoningai dekoruota aukšta Kalėdinė eglė. O aš, kaip klusni avelė nebyliai vedama, tegaliu tik viltis, kad visi mano beprotiški veiksmai išliks be pasekmių ir nereikės paaukoti daugiau, nei galiu ir noriu.