...tik draugai...

13. Macarons ir mėtinė arbata

- Tau visada taip pataikauja moterys?

- Vienai iš jų nusidėjau šį vakarą.

- Nes elgeisi kaip šiknius. Išgąsdinai tą vaikiną. Ką jam padarei? Prigrasinai?

- Man nepatinka konkurencija. - bet tai toli gražu nenuskamba taip atsiprašymas ar tinkamas pasiteisinimas.

- Su tavim kiek sunku konkuruoti.

- Tai gerai ar blogai?

- Dar pati nežinau... - ištraukusi du puodelius, priberiu į juos mėtų.- O kuo tau užkliuvo Nikas?

- Nikas?- Rikis suraukia antakius bandydamas suprasti apie ką aš kalbu. 

- Tas vyras, buvęs su Amelia.- primenu jam.

Ir jis prisimena... Iškart Rikio gražus veidas persikreipia, o žvilgsnis atšąla. 

- Jis niekšelis. Venk jo.

- Gali tuo net neabejoti, nes jis kiek man per senas...- kandžiai nusišaipau, bet Rikiui dabar toli gražu iki juokų.

Žinau, kad nederėtų taip kalbėti ir vėl provokuoti jo pykčio, bet kitaip negaliu... Mane tikrai užgavo mintis, kad jis galvoja, kad galiu suktis apie jo sesers vyrą.

Užplikau du puodelius arbatos ir mėtų aromatas pasklinda po namus ramindamas įsitempusius nervus. Atidariusi Rikio atneštą maišelį jame randu tuos mažus spalvotus prancūziškus sausainėlius, kuriuos labai mėgstu. Macarons, toks jų pavadinimas, jeigu gerai pamenu.

- Iš kur gauni skanėstų tokiu metu?- pasiteirauju dėliodama Macarons į dekoratyvinę lėkštę.

- Aš visuose miestuose žinau po vieną kitą slaptą vietelę, kur bet kokiu paros metu galima gauti skanėstų.

- Esi smaližius?- kiek prisimerkiu stebėdama jį, kai Rikis ištiesia ranką ir paėmęs karamelinį sausainį, jo atsikanda.

- Be saldumynų ir mėtinės arbatos neištverčiau paros. - Rikis prikiša man prie lūpų kitą sausainio puselę. Klusniai išsižioju ir liežuvio receptoriais pajuntu saldų skanėstą. - Skanu?

- Labai...- nusišypsau ir žvilgsnis užkliūna už tų viliojančių lūpų. Ar jos pasidarė dar saldesnės? Ar prisilietusi prie jų pajusiu saldumynų skonį?

Kol dar neįsitikinau, atsitraukiu ir paėmusi arbatos puodelius, nueinu į svetainę. Susirangau ant sofos krašto, o Rikis, atsekęs paskui mane, atsisėda kitoje sofos pusėje, palikdamas maksimalų tarpą tart mūsų.

- Egle...- atsidūsta Rikis ir palinkęs į priekį, atsiremia alkūnėmis sau į kelius. - Nenoriu pyktis... Tikrai atsiprašau.

- Man nepatinka kai mane saviniesi.- tariu žiūrėdama į televizorių ir stebėdama kaip kapojamos serialo veikėjų galvos.- Jaučiuosi dusinama.

- Nepyk... - Rikis atsilenkia ir pasisuka visu kūnu į mane.- Šiandien man buvo įtempta diena ir tikrai nenorėjau išsilieti ant tavęs.

- Išsiliejai ne ant manęs, bet ant kitų.

- Matyt jie buvo to verti.- kiek per tyliai sumurma jis, bet aš išgirstu. Ir tai patraukia mano dėmesį.

- Ar čia kalta tavo sesuo?- pabandau sulaukti atsakymo į kamuojamą klausimą apie jų įtemptus santykius.

- Panašiai.

- Nesutari su ja?

- Aš sutariu. Tik ji su manimi nesutaria.

- Kodėl?

- Tai ilga istorija...

- Maniau, kad atėjai čia kalbėtis.